Toliau verda aistros dėl galimybės pasitraukti iš kaupimo II-oje pensijų pakopoje
Seime verda diskusijos, kurios gali pakeisti tai, kaip kiekvienas iš mūsų gyvensime senatvėje. Pensijų kaupimo II pakopoje sistema – ta, į kurią tyliai keliauja dalis mūsų atlyginimų – laukia didžiųjų permainų. Siūloma atsisakyti automatinio įtraukimo ir pagaliau leisti žmonėms patiems apsispręsti: kaupti ar nekaupti. Taip pat žadama palengvinti galimybę išsiimti sukauptus pinigus.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ramina – niekas neverčia pasitraukti, tiesiog atsiranda daugiau laisvės. Valstybės paskata – iki 1,5 proc. nuo atlyginimo – išlieka, tad tiems, kas visgi nuspręs kaupti, bus iš ko pradėti. Tikslas, anot ministrės Ingos Ruginienės, yra ne griauti sistemą, o ją sustiprinti per didesnį žmonių pasitikėjimą[1].
Tačiau kritikai atvirai kalba apie pavojų – šie pokyčiai gali būti gražiai supakuota grėsmė būsimosioms pensijoms. Jei leisime žmonėms lengvai išeiti, o alternatyvų nekursime – kas juos motyvuos kaupti toliau? Štai kaimynės Estijos pavyzdys rodo, kad vos gavę laisvę žmonės dažnai renkasi ne taupyti, o išleisti.
Baiminamasi dėl gaunančių mažiausias pajamas: savo santaupas tiesiog „sudegintų“?
Ypač nerimaujama dėl mažesnes pajamas gaunančių gyventojų. Jie dažniausiai neturi finansinio raštingumo, o pasitraukę iš kaupimo pinigus tiesiog sudegins tenkindami savo kasdienius poreikius. Ir tai ne spėlionės – ekspertai atvirai pripažįsta, kad būtent ši gyventojų dalis labiausiai linkusi nepasitikėti sistema, nors kaip tik jiems valstybės subsidija būtų naudingiausia.
Kritika liejasi ne tik dėl galimų asmeninių praradimų, bet ir dėl visos sistemos ateities. Jei dauguma pasitrauks, pensijų fondai susilpnės, o vadinamieji anuitetai – garantuotos mėnesinės išmokos senatvėje – taps brangesni ir mažiau pasiekiami. Tai reiškia, kad net ir likusieji sistemoje gaus mažesnes pensijas.
Tuo metu valdžia ragina nepanikuoti. Esą tai yra galimybė pačioms pensijų fondų įmonėms įrodyti savo vertę ir sukurti tokį produktą, kuriuo norėsis pasitikėti. Jei rezultatai bus geri, žmonės ir pasiliks. Jeigu ne – bus jų teisė pasitraukti. Tai – savotiškas išbandymas ne tik piliečiams, bet ir pačiai sistemai.
Ką mano mokesčių mokėtojai?
Tuo tarpu dalis Lietuvos gyventojų skeptiškai vertina pensijų kaupimą II pakopoje ir aiškiai palaiko siūlymą leisti patiems nuspręsti – kaupti ar pasitraukti. Komentaruose atsispindi gilus nepasitikėjimas šia sistema, kuri, jų manymu, labiau naudinga bankams nei žmogui.
Vienas pagrindinių nusivylimo šaltinių – tai, kad pensijų fondų valdytojai ima administravimo mokesčius net tada, kai fondų veikla yra nuostolinga. Kitaip tariant, gyventojams tenka mokėti už paslaugą, kuri jiems tiesiogiai neneša jokios grąžos. Dauguma komentatorių pabrėžia, kad fondai suinteresuoti ne pelningumu, o tik pinigų kaupimu, nes jų pelnas nepriklauso nuo fondo sėkmės, o nuo bendros sukauptos sumos.
Dar labiau gyventojus piktina tai, kad kaupiant lėšas II-oje pakopoje, sukauptų pinigų negali panaudoti svarbiausiems šios dienos poreikiams.
„Kas iš to kaupimo, jeigu turi sukaupęs 15 000 eurų, o vaikštai be dantų, nes gydymui neužtenka pinigų“, – rėžė kitas gyventojas.
Pensinio amžiaus sulaukia toli gražu ne visi
Nuo 2027 m. Lietuvoje pensinis amžius sieks 65-erius. Tačiau realybėje daugelis lietuvių šios ribos net nesulaukia – praranda sveikatą ar darbą gerokai anksčiau. Vien per šiuos metus į išankstinę pensiją išėjo daugiau nei 8 tūkst. žmonių[2].
Išankstinė pensija – mažesnė (vidutiniškai 470 eurų), tačiau dažnai vienintelė išeitis tiems, kurie nebeturi galimybių dirbti, ypač fizinį ar pamaininį darbą. Privalomas 35 metų darbo stažas daugeliui taip pat sunkiai pasiekiamas – dėl emigracijos, ligų ar neoficialaus darbo.
Ekonomistai pabrėžia, kad pensinio amžiaus ilginimą lemia demografinės problemos – mažėja gimstamumas, o vyresnių žmonių daugėja. Tačiau profesinių sąjungų atstovai primena – sprendimai turi atsižvelgti į realią žmonių sveikatą ir darbo pobūdį. Priešingu atveju, pensija taps ne atlygiu už ilgametį darbą, o tik tolima iliuzija.
