Rinkėjų pasitikėjimą suvirpino Žemaitaičio padėtas parašas po visuotiniu NT mokesčiu
Dar visai neseniai „Nemuno aušra“ kilo kaip ryški antisisteminė jėga, žadėjusi sudrebinti politinį elitą. Tačiau patekus į valdžią ši strategija pradeda braškėti. Rinkėjų pasitikėjimas nyksta, o partijai tenka laviruoti tarp priešrinkiminių pažadų ir realios valdžios kompromisų.
Didžiausias rinkėjų pasipiktinimas kilo dėl balsavimo Seime už Nekilnojamojo turto (NT) mokesčio pakeitimus. Nors partija dar prieš rinkimus žadėjo dvejų metų moratoriumą bet kokiems mokestiniams pakeitimams, dabar jos nariai prisideda prie mokesčių reformos, kurią stumia koalicijos partneriai socialdemokratai. Tai tapo skaudžiu lūžio tašku, ypač lyderiui Remigijui Žemaitaičiui, kuris susilaukė itin griežtos kritikos net iš savų rinkėjų – tiek socialiniuose tinkluose, tiek partijos viduje[1].
Politologai pabrėžia, kad populistinės partijos dažnai remiasi protesto balsu, tačiau patekus į valdžią jų antisistemiškumo korta netenka galios. Kad išsilaikytų valdžioje, tokios partijos privalo derintis prie koalicinių susitarimų ir ieškoti kompromisų – tai ir vyksta su „Nemuno aušra“. Tačiau kompromisai gali skaudžiai atsiliepti – ypač partijai, kurios elektoratas itin skeptiškai vertina valdžią ir net pačią demokratinę sistemą.
Būti mažesniuoju partneriu valdančiojoje daugumoje – pavojinga padėtis naujoms jėgoms, kurių rinkėjai tikisi esminių pokyčių. Politologai atkreipia dėmesį, kad tokio tipo elektoratas dažnai turi išankstinį nepasitikėjimą visa sistema, o nusivylimas ateina greitai, kai pokyčiai nevyksta taip radikaliai, kaip tikėtasi.
Nieko naujo – „aušriečiai“ perima kadaise Darbo bei „Tvarka ir teisingumas“ partijų schemas
„Nemuno aušros“ viduje taip pat neslūgsta įtampa. Partijos nariai nesutaria dėl balsavimo strategijų, o kai kurie jų siūlo išvis nekalbėti apie mokesčių reformą – esą tai ne jų projektas, o socialdemokratų iniciatyva. Iš to galima nujausti augantį norą atsiriboti nuo koalicijos atsakomybės, išsaugant bent dalį politinio veido rinkėjų akyse.
Politologų vertinimu, tokios partijos kaip „Nemuno aušra“ dažnai perima tą pačią trajektoriją, kaip kadaise Naujoji sąjunga, Darbo partija ar „Tvarka ir teisingumas“. Iš pradžių jos kyla ant nepasitenkinimo bangos, bet greitai susiduria su sisteminiais iššūkiais ir rinkėjų lūkesčių griūtimi.
Partijos lyderiai kol kas bando laviruoti: vieni ramina emocijas ir žada pataisyti įstatymus, kiti siūlo mažiau komunikuoti apie nepopuliarius sprendimus. Tačiau viešas vidinis nesutarimas tik dar labiau stiprina rinkėjų įspūdį, kad partija prarado kryptį.
Kyla klausimas – ar „Nemuno aušra“ liks valdančiojoje daugumoje iki kadencijos pabaigos? Politologai neatmeta galimybės, kad partija gali pasitraukti, siekdama išsaugoti reitingus prieš artėjančius rinkimus. Tačiau kol kas panašu, kad R. Žemaitaitis ir jo komanda balansuoja ant ribos, kurioje vienas neteisingas sprendimas gali kainuoti visą antisistemine jėga save pristatančios politinės partijos populiarumą.
„Nemuno aušra“ ir toliau palaikys NT mokesčio projektą
Tuo tarpu antradienį R. Žemaitaitis pranešė, kad, remiantis dabartinėmis nuotaikomis Seime, NT mokesčio įstatymui gali būti ir neuždegta žalia šviesa, o tokiu atveju esą teks gyventi pagal seną scenarijų, kuris bus gerokai skaudesnis jaunoms šeimoms[2]. Pasak politikų, tokiu atveju surinksime nebe 50, o 150 mln. eurų, mat didmiesčiuose gyvenančių jaunų šeimų kišenės kas mėnesį palengvėsiančios nuo 100 iki 400-500 eurų.
„Mokesčių surinkimas kitais metais nekeičiant gali 2-3 kartus išaugti“, – pridūrė „aušriečių“ lyderis.
Savo ruožtu Finansų ministerija siūlo, kad antram, trečiam ir visiems likusiems gyventojų nekomerciniams NT objektams būtų taikomos „grindys“, siekiančios 50 tūkst. eurų vienam asmeniui.
Vos per metus Žemaitaitis šovė tiesiai į nepatikimiausių politikų trejetuką
Dar prieš metus R. Žemaitaitis buvo vos pastebimas politinės scenos veikėjas. Dabar – vienas ryškiausių jos personažų. Kartu su „Nemuno aušros“ partijos iškilimu į viešumą Žemaitaitis išgyvena ir populiarumo, ir nepasitikėjimo bangą. Nors jo vedama partija stipriai augina elektoratą, jo paties vardas sparčiai keliasi į nepatikimiausių Lietuvos politikų sąrašus. Ir tai – ne šiaip simbolinis pasikeitimas[3].
2024 metų kovą juo nepasitikėjo vos 1,3 proc. respondentų. Šiemet – jau net 13,2 proc. Toks šuolis – vienas didžiausių per visą apklausą. Politologas Ignas Kalpokas tai aiškina labai paprastai – pasak jo, kai politikas yra mažai matomas, jo beveik niekas ir nemini. Tačiau kai užima svarbią poziciją, kai realiai veikia, tada ima veikti ir nepasitikėjimo mechanizmas. Kitaip tariant, kuo daugiau galios – tuo daugiau kritikos.
