Žiniasklaidos laisvė Lietuvoje yra didesnė nei Latvijoje, Lenkijoje ar JAV
Tarptautinės organizacijos „Reporteriai be sienų“ (RSF) 2025 m. paskelbtas Pasaulinis žiniasklaidos laisvės indeksas atskleidžia nerimą keliančias tendencijas: pirmą kartą istorijoje žiniasklaidos laisvės būklė pasaulyje įvertinta kaip sudėtinga.
Lietuva šiemet irgi nukrito vienu laipteliu žemiau, tačiau žiniasklaidos laisvės būklė mūsų šalyje atrodo gan neblogai, nes esame net 14-oje vietoje iš 180 pasaulio šalių[1]. Tiesa, Lietuva žemyn krenta jau ne pirmą kartą. Palyginimui, 2023 m. Lietuva buvo pasiekusi rekordiškai aukštą 7-ą vietą. Šiuo metu tarp Europos Sąjungos (ES) šalių Lietuva yra 11-oje vietoje, o jos žiniasklaidos laisvės situacija vertinama kaip patenkinama.
Lietuva lenkia kaimynę Latviją, kuri šiemet smuktelėjo trimis vietomis ir užima 15 vietą, bei Lenkiją, kuri, nors ir pakilo 16 pozicijų, yra 31-oje vietoje. Palyginimui, JAV šiemet nukrito į 57 vietą ir pateko į „probleminės situacijos“ kategoriją.
Pasaulinė žiniasklaidos laisvės situacija atrodo prasčiau nei anksčiau
Šių metų RSF ataskaita atskleidžia, kad žiniasklaidos laisvės situacija pasaulyje esą pasiekė naujas žemumas[2]. Pirmą kartą visų vertinamų šalių balų vidurkis nukrito žemiau 55 balų, o tai priskiriama „sunkios padėties“ kategorijai.
Daugiau nei pusėje pasaulio šalių žurnalistikos sąlygos vertinamos kaip blogos, o patenkinamos – tik mažiau nei kas ketvirtoje šalyje. Net 42 šalyse žiniasklaidos laisvės padėtis laikoma labai rimta – ten spaudos laisvė esą praktiškai neegzistuoja, o žurnalistams dirbti itin pavojinga.
Pirmąją vietą indekse užima Norvegija, antrąją – Estija, kuri pakilo keturiomis pozicijomis. Po jų rikiuojasi Nyderlandai, Švedija, Suomija ir Danija, dar žemiau – Airija, Portugalija, Šveicarija, Čekija, Vokietija Lichtenšteinas, Liuksemburgas ir galiausiai Lietuva. Tuo metu prasčiausia situacija – Afganistane, Irane, Sirijoje, Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, o paskutinę vietą užima Eritrėja.
Žiniasklaidos laisvė kenčia dėl finansavimo, vykstančių karinių konfliktų ir politikos?
RSF pabrėžia, kad viena pagrindinių žiniasklaidos laisvės blogėjimo priežasčių – ekonominis spaudimas. „Žiniasklaidos laisvės nėra be ekonominio tvarumo“, – teigia RSF redakcinė direktorė Anne Bocondé. Pasak jos, „kai žiniasklaida yra finansiškai suvaržyta, ji įtraukiama į lenktynes dėl auditorijos, aukojant kokybišką žurnalistiką.“
Be to, žiniasklaidos savininkai ir reklamos užsakovai taip pat daro įtaką nepriklausomumui per interesų konfliktus. Dėl finansinių sunkumų 34 šalyse užsidaro daugybė žiniasklaidos priemonių – masiniai uždarymai fiksuojami Nikaragvoje, Baltarusijoje, Irane ir Afganistane.
Kitas svarbus aspektas – žurnalistų saugumas. Pastaraisiais metais karo zonose žūsta daugiau žurnalistų nei taikiose šalyse. Gazoje nuo 2023 m. spalio buvo nužudyta apie 200 žurnalistų, kurių daugumą nužudė Izraelio kariuomenė. RSF pabrėžia, kad Izraelis Gazoje kuria informacinį vakuumą, neįleisdamas užsienio žurnalistų, o palestiniečiams žurnalistams yra sunku išvykti.
JAV žiniasklaidos laisvės indeksas smuko į 57 vietą. Pasak RSF, dėl to esą kaltas į valdžią grįžęs Donaldas Trumpas. D. Trumpo administracija nutraukė finansavimą „Amerikos balsui“ ir „Laisvosios Europos radijui“, uždraudė AP redakcijai dalyvauti Baltųjų rūmų spaudos konferencijose dėl termino „Meksikos įlanka“ vartojimo (D. Trumpas reikalavo vadinti ją „Amerikos įlanka“). Be to, D. Trumpas laimėjo ieškinius prieš didžiąsias žiniasklaidos priemones, o žiniasklaidą reguliuojančios institucijos esą buvo politizuotos, keldamos grėsmę licencijų galiojimui.
„D. Trumpo administracija vykdo puolimą prieš laisvą žiniasklaidą“, – aiškina P. Szalai.
Vengrija RSF išvadino G. Soroso finansuojamu sarginiu šunimi
Pasaulinis spaudos laisvės indeksas – tai metinis 180 šalių reitingas, sudaromas RSF nuo 2002 m., vertinant, kokiomis sąlygomis dirba žurnalistai. Vertinimas grindžiamas penkiais pagrindiniais rodikliais: politine aplinka, teisine baze, ekonominėmis sąlygomis, sociokultūriniu kontekstu ir saugumu[3].
Kiekvienoje srityje šalies situaciją analizuoja ekspertai, remdamiesi detalia RSF klausimyne apie žiniasklaidos pliuralizmą, nepriklausomumą, savicenzūrą, teisinę apsaugą, skaidrumą ir kt. Taip pat įskaičiuojami kiekybiniai duomenys – užfiksuoti išpuoliai, smurto aktai, žurnalistų nužudymai ar įkalinimai toje šalyje. Visi šie duomenys suvedami į bendrą 100 balų skalę (100 reiškia visišką žodžio laisvę). Pavyzdžiui, Lietuva 2025 m. surinko 82,27 balo iš 100 galimų.
Nors metodologija stengiasi būti kuo objektyvesnė, kritikos indeksui netrūksta. Kadangi vertinimai iš dalies remiasi ekspertų subjektyviomis įžvalgomis, skeptikai teigia, jog indekse gali atsirasti Vakarų šalių šališkumas. Aukščiausiai reitinguojamos šalys dažniausiai yra liberalios demokratijos, kurios palaiko vakarietiškas vertybes. Tuo tarpu valstybės, konfrontuojančios su vyraujančiu tarptautiniu naratyvu, dažnai rikiuojasi žemiau.
Kai kurios valstybės, kurios indekse vertinamos prastai, kaltina RSF politiniu angažuotumu. Pavyzdžiui, Vengrijos vyriausybės atstovai yra pareiškę, kad RSF – tai „Soroso finansuojamas“ sarginis šuo, puolantis neįtikusias šalis[4]. Panašiai Indijos vyriausybei artimi šaltiniai piktinosi, kai 2023 m. indekse Indija atsidūrė žemiau Pakistano. Tuomet buvo teigiama, kad Vakarų nevyriausybinės organizacijos nusiteikusios prieš Indiją ir naudoja šališkus metodus[5].
Kas finansuoja „Reporteriai be sienų“?
Analizuojant indekso sudarymo objektyvumą, svarbu atkreipti dėmesį į RSF finansavimo šaltinius. „Reporteriai be sienų“ yra nevyriausybinė ne pelno organizacija, įsikūrusi Paryžiuje, turinti tarptautinį tinklą. Ji deklaruoja finansinį skaidrumą – metinės finansinės ataskaitos skelbiamos viešai, o finansus tikrina auditoriai. RFS biudžetas kasmet būna gan nemenkas, pvz., vien 2022 m. jis siekė ~8 mln. eurų[6].
Didžiausia dalis pajamų (apie 52%) gauta iš valstybinio sektoriaus. ~22% sudarė parama iš fondų (privačių fondų ar nevyriausybinių organizacijų), ~12% – komercinė veikla (pvz., RSF leidžia fotoalbumus, suvenyrus, ir iš to uždirba), o ~11% – rėmėjų aukos ir gyventojų paaukotos lėšos. Žemiau pateikiame konkretesnį pagrindinių RSF rėmėjų sąrašą su pavyzdžiais:
- Prancūzijos vyriausybinės institucijos – RSF yra prancūzų organizacija, turinti viešosios naudos statusą, todėl sulaukia paramos iš Prancūzijos valdžios. Šaltiniuose minima, jog reikšmingą biudžeto dalį sudaro institucinės dotacijos iš tokių struktūrų kaip Prancūzijos užsienio reikalų ministerija ar net Gynybos ministerija.
- Tarptautiniai demokratijos fondai – JAV Nacionalinio demokratijos rėmimo fondas (NED) istorine prasme teikė paramą RSF veikloms. 2000-ųjų viduryje NED finansavimas sudarė apie 0,92% RSF biudžeto. Pinigai esą buvo skirti projektams Afrikoje, tačiau ši parama kėlė prieštaringų vertinimų. RSF steigėjas Robertas Menardas aiškino, kad NED duoti pinigai buvo tik menka RSF finansavimo dalis ir esą jie nebuvo naudojami politiams tikslams. Tačiau kilo kalbų, kad taip buvo prisidedama prie politinių akcijų prieš Kubą ar Venesuelą. RSF nutraukė ryšius su prieštaringai vertinama „Center for a Free Cuba“ tik po kelių metų, 2008 m.
- Fondai ir milijardierių iniciatyvos – reikšmingi RSF rėmėjai yra pasauliniai fondai, finansuojantys, kaip patys teigia, žmogaus teisių ir laisvių projektus. Pavyzdžiui, Ford Foundation (JAV) teikia paramą žiniasklaidos laisvės iniciatyvoms ir minima tarp RSF partnerių. Taip pat kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad Atviros visuomenės fondai (Open Society Foundations, OSF), įkurti George’o Soroso, irgi prisideda prie RSF finansavimo[7]. ES kovos su dezinformacija programos puslapyje patvirtinama, kad OSF skiria dalinę paramą RSF, nors ji sudaro tik mažą porciją biudžeto ir aiškinama, jog vien dėl to „vargu ar gali būti laikoma politinio šališkumo įrodymu“. Be G. Soroso, minėtinas ir eBay įkūrėjo Pierre’o Omidyaro fondas: analitikai atkreipia dėmesį, kad tiek G. Soroso, tiek P. Omidyaro fondai finansuoja žiniasklaidos programas ir „netiesiogiai formuoja RSF veiklos kryptis“.
- Stambus verslas ir korporacijos – RSF nevengia bendradarbiauti su privačiu sektoriumi. Tarp rėmėjų minima American Express ir Prancūzijos bankas „Société Générale“. Tikėtina, jog šios bendrovės remia konkrečius projektus ar skiria techninę pagalbą. Technologijų įmonės, tokios kaip „Google“ ar „Meta“, tiesiogiai RSF neremia (bent jau viešai nėra pateikiama tokių duomenų), tačiau jos finansuoja platesnes žiniasklaidos programas, su kuriomis RSF siekia bendrų tikslų. Pvz., „Journalism Trust Initiative“, skatinanti patikimos žurnalistikos standartus, sukurta RSF bendradarbiaujant su partneriais.
Pats RSF tvirtina, kad rėmėjų įvairovė ir skaidrumas apsaugo nuo bet kokio vieno donoro diktato. Tačiau kritikai vis tiek linkę matyti sąsajas tarp to, kas duoda pinigus, ir to, ką RSF akcentuoja. Pavyzdžiui, Danas Steinbockas, geopolitikos analitikas, teigia, jog 40% RSF biudžeto sudaro Prancūzijos Užsienio reikalų ir Gynybos ministerijų grantai, 35% – privačių fondų (OSF, NED, Ford Foundation), todėl esą RSF atsidėkodama mažiau kritikuoja Vakarų valstybes, bet aršiau – jų priešininkus.
