Seimas nusprendė – miestai turės riboti judėjimą
Valdantiesiems nepavykus ant žmonių pečių užkrauti vadinamojo „taršos mokesčio“, kurio labai siekė aplinkos ministras Simonas Gentvilas, politikai sugalvojo kitą būdą, kaip apsunkinti eilinio piliečio gyvenimą.
Prieš kelias dienas Seimas pritarė Alternatyviųjų degalų įstatymo pataisoms. Taip pat politikai patikslino, kuriems miestams reikalinga nustatyti ir įgyvendinti mažos taršos zonas, rašoma pranešime žiniasklaidai.[1]
Įstatyme nustatyta, kad mažos taršos zonų nustatymo rekomendacijas tvirtins Susisiekimo ministerija. Taip pat patikslinta, kokiuose miestuose savivaldybių tarybos nustatys ar atnaujins mažos taršos transporto zonas.
Mažos taršos zonos yra sritys, kuriose labiausiai teršiančių transporto priemonių eismas yra reguliuojamas arba draudžiamas.
Numatoma, kad tai bus daroma miestuose, turinčiuose kurorto arba kurortinės teritorijos statusą ar daugiau negu 50 tūkst. gyventojų, atsižvelgiant į mažos taršos zonų nustatymo rekomendacijas ir valstybinio aplinkos oro monitoringo ir (ar) savivaldybės aplinkos oro monitoringo duomenis savivaldybių teritorijose. Mažos taršos zonos minėtuose miestuose bus nustatytos ne vėliau kaip iki 2025 m. sausio 1 d.
Už teisės akto pataisas balsavo 121, prieš nebuvo, susilaikė du Seimo nariai.
Kurie miestai turės rengti žaliasias zonas?
Kurortams Lietuvoje priskiriami keturi miestai – Druskininkai, Birštonas, Palanga ir Neringa. Kurortinėms teritorijoms – Ignalina, Anykščiai, Trakai, Zarasai ir visas Kauno rajonas.[2]
Daugiau negu 50 tūkst. gyventojų Lietuvoje turi Vilnius (546155), Kaunas (298753), Klaipėda (152008), Šiauliai (100653), Panevėžys (89110) ir Alytus (52727).[3]
Sakant paprasčiau, valdantieji ir jos palaikanti vadinamoji opozicija nusprendė išstumti taršiais vadinamus automobilius ne tik iš kurortų, bet ir iš visų didžiųjų šalies miestų. Pradžioje, tikėtina, „mažos taršos“ zonos bus nedidelės, tačiau vėliau, kaip rodo nesenas Londono pavyzdys, jos sėkmingai bus plečiamos, kol, faktiškai, apims visą miestą.
Beje, panašus procesas bent jau sostinėje vyksta su gatvių apmokestinimu – iš pradžių tai buvo tarsi pavienis reiškinys, o šiandien mokamos zonos atsiranda net visiškuose užkampiuose. Sostinės valdžia teigia, kad viskas daroma „gyventojų prašymu“, tačiau nei Remigijaus Šimašiaus, nei Valdo Benkunsko vadovaujama savivalda niekada nepatikslino, kokie „gyventojai“ prašė apmokestinti Vingio parką, Žaliųjų ežerų ar Šilo ežero pakrantes ir t.t.
Lietuvos transporto priemonių parkas – senas ir apie jo atsinaujinimą galima tik pasvajoti
Techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ direktoriaus pavaduotojas Audrius Glėbus nurodė, kad šalies automobilių parkas – senas, ir apie jo atsinaujinimą galima tik pasvajoti.[4]
„Kalbant apie bendrą Lietuvos transporto parko vaizdą reiktų atkreipti dėmesį, kad lengvųjų automobilių amžiaus vidurkis apie 14,6 metų. T. y. atnaujinimas vyksta sąlyginai lėtai, nes didžioji dalis (per 40 proc.) naujai registruojamų mašinų taip pat būna 11-15 metų amžiaus. Darytina prielaida, kad ieškodamas galimybių iš labai seno automobilio persėsti į šiek tiek naujesnį“, – sakė A. Glėbus.
Ir tai yra suprantama, nes, tarkim, naujo elektromobilio „Nissan Leaf“ kaina prasideda nuo 32 tūkst. eurų, kas ne retam šalies gyventojui, ypač – dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis, yra neįkandama suma. Palyginimui, naujas „Nissan Juke“ kainuoja 10 tūkst. eurų mažiau, bet vis tiek per daug, kad visi iš eilės skubėtų juos pirkti.
Tuo pat metu Lietuvoje populiarumo neprarandantį penktos kartos „Volkswagen Golf“ galima įsigyti už 1400 – 1650 eurų. Kitaip sakant, už kainų skirtumą tarp dviejų naujų automobilių išeina 7 naudoti automobiliai. Tokia yra Lietuvos realybė, todėl valdančiųjų siekį uždrausti taršiam transportui rodytis pagrindinių miestų gatvėse gali reikšti tik vieną – ponai siekia sau susikurti uždarus anklavus ir atsiriboti nuo tų, kurie juos šiandien išlaiko…
