Europos Komisija traukiasi: 2035 m. draudimo naujiems benzininiams ir dyzeliniams automobiliams gali būti atsisakyta
Europos Komisija ruošiasi atsisakyti vieno ambicingiausių Žaliojo kurso pažadų – nuo 2035 metų visiškai uždrausti naujų benzininių ir dyzelinių automobilių pardavimą. Vietoje absoliutaus draudimo Briuselis svarsto švelnesnį tikslą: 90 procentų CO₂ emisijų sumažinimą, paliekant erdvės hibridams, vadinamiesiems „range extender“ (automobiliai su benzininiu varikliu-generatoriumi, kuris krauna tik bateriją) modeliams ir kitoms pereinamosioms technologijoms.[1]
Šis posūkis rodo, kad politinė realybė ima lenkti ideologinius siekius. Automobilių pramonė, ypač Vokietijoje ir Italijoje, pastaruosius metus atvirai spaudė Komisiją, argumentuodama, jog rinkos ir infrastruktūra nėra pasirengusios visiškai elektrinei ateičiai. Elektromobilių paklausa auga lėčiau nei planuota, o iki 2025 metų jie sudarė tik apie 16 procentų naujų automobilių pardavimų ES.
Žaliasis kursas, ilgą laiką pristatytas kaip negrįžtamas procesas, dabar koreguojamas siekiant išvengti pramonės nuosmukio. Tai pirmas rimtas signalas, kad Briuselis pradeda pripažinti: vien politiniais sprendimais technologinės ir ekonominės realybės pakeisti nepavyksta.
Automobilių pramonės spaudimas atskleidė, kad perėjimas buvo suplanuotas pernelyg optimistiškai
Europos automobilių gamintojai vis garsiau kalba apie konkurencinį atsilikimą nuo Kinijos ir JAV. Kinijos elektromobilių gamintojai užplūdo Europos rinką pigesniais modeliais, o ES gamintojai tuo pat metu susiduria su aukštomis gamybos sąnaudomis, energijos kainomis ir žaliavų trūkumu.
Pramonės atstovai pabrėžia ir socialinį aspektą. Elektromobiliai išlieka brangūs daugeliui gyventojų, o įkrovimo infrastruktūra išvystyta netolygiai – ypač Rytų ir Pietų Europoje. Dėl to griežti draudimai vis dažniau vertinami ne kaip klimato politika, o kaip rizika darbo vietoms ir vartotojų pasirinkimams.
Europos Komisija kalba apie „pusiausvyrą“, tačiau iš esmės tai reiškia pripažinimą, kad iki šiol taikyta strategija buvo per griežta ir per menkai atsižvelgė į rinkos signalus. Leisdama daliai vidaus degimo technologijų išlikti, ES faktiškai grįžta prie technologinio neutralumo principo, kuris ilgą laiką buvo ignoruojamas.
Tai smūgis ne tik žaliosioms organizacijoms, bet ir pačiai Komisijos reputacijai, kuri ilgus metus tvirtino, jog jokios alternatyvos 2035 metų draudimui nėra.[2]
Žaliojo kurso peržiūra tampa platesnio Briuselio strategijos persvarstymo dalimi
Automobilių sektorius – tik viena iš sričių, kuriose ES pradeda koreguoti ambicingus planus. Vis dažniau girdimi raginimai peržiūrėti ir kitus Žaliojo kurso elementus, kurie buvo priimti politinio entuziazmo, o ne ekonominio atsargumo sąlygomis.
Briuselis per pastaruosius metus linko prie centralizuotų sprendimų, kurių pasekmes galiausiai tenka prisiimti valstybėms narėms, pramonei ir vartotojams. Dabartinis posūkis rodo, kad net Europos Komisija ima suprasti: per greitas perėjimas be technologinių ir socialinių saugiklių kelia daugiau rizikų nei naudos.
Žaliojo kurso korekcija nereiškia visiško jo atsisakymo, tačiau ji aiškiai parodo ribas. Europa neatsisako klimato tikslų, bet priversta pripažinti, kad kelias į juos negali būti grindžiamas vien draudimais ir politinėmis deklaracijomis.
Šis sprendimas taps precedentu ir kitoms sritims. Jei Briuselis jau traukiasi automobilių politikoje, klausimas kyla platesnis: kiek dar „negrįžtamų“ sprendimų artimiausiais metais bus peržiūrėti, kai susidurs su realios ekonomikos ir visuomenės ribomis. Gal pagaliau EK pradės girdėti ir ES nares?
