W. Sikorskis – Lenkijos karys ir politikas, kuriam rūpėjo ir Lietuva
Generolas Władysławas Sikorskis buvo išskirtinė asmenybė, kurios veikla turėjo reikšmingą poveikį ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos istorijai. Jo pastangos siekiant Lietuvos nepriklausomybės Antrojo pasaulinio karo metu atskleidžia sudėtingus to meto geopolitinius santykius ir diplomatinius žingsnius.
W. Sikorskis gimė 1881 m. gegužės 20 d. Tuszów Narodowy kaime, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje[1]. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis dalyvavo keliose pogrindinėse organizacijose, siekiančiose Lenkijos nepriklausomybės. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis tarnavo Lenkijos legione, kovojusiame su Rusija, o vėliau, 1921 m., tapo Lenkijos generalinio štabo viršininku[2].
1922–1923 m. ėjo Lenkijos ministro pirmininko pareigas, o 1924–1925 m. buvo karo reikalų ministras, prisidėjęs prie Lenkijos kariuomenės modernizavimo. Po 1926 m. J. Pilsudskio perversmo jis pasitraukė iš aktyvios politikos, tačiau sugrįžo Antrojo pasaulinio karo metu, tapdamas Lenkijos emigracinės vyriausybės vadovu ir aktyviai siekdamas Lenkijos interesų tarptautinėje arenoje. Vėliau ši istorinė asmenybė tapo itin svarbi ir Lietuvai.
W. Sikorskio stengėsi dėl Lietuvos nepriklausomybės, nes suvokė jos svarbą
1942 m. gruodžio 19 d., vykstant intensyviems mūšiams, NKVD parengė slaptą ataskaitą, kurioje buvo aprašytas generolo W. Sikorskio pokalbis su JAV prezidentu F. Rooseveltu.
Šiame pokalbyje F. Rooseveltas išreiškė nuomonę, kad J. Stalinas būtų patenkintas, jei gautų Estiją, Latviją, Besarabiją ir Petsamo uostą, tačiau W. Sikorskis teigė, kad Lietuva ir Bukovina neturėtų atitekti Sovietų Sąjungai. W. Sikorskis pabrėžė, kad Lenkija negali likti abejinga Lietuvos likimui ir yra pasirengusi bet kada pasirašyti susitarimą su Rusija tokiomis sąlygomis.
Šis dialogas atskleidžia, kad W. Sikorskis suvokė Lietuvos svarbą regiono stabilumui ir siekė, kad ji išliktų nepriklausoma valstybė. Nors Lenkija ir Lietuva turėjo sudėtingus istorinius santykius, W. Sikorskis suprato, kad nepriklausoma Lietuva būtų naudinga tiek Lenkijai, tiek visam regionui.
Be to, W. Sikorskis, būdamas Lenkijos vyriausybės vadovu emigracijoje, siekė užmegzti ir palaikyti gerus santykius su Lietuvos diplomatais bei politiniais veikėjais. Jis stengėsi rasti bendrų interesų ir spręsti nesutarimus, kilusius dėl abiejų šalių teritorinių pretenzijų bei istorinių nuoskaudų. Jo diplomatija padėjo sukurti pagrindą būsimam Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimui pokario Europoje.
W. Sikorskio pastangos taip pat apėmė paramą lietuvių pabėgėliams ir karo aukoms. Jis skatino humanitarinę pagalbą ir bendradarbiavimą tarp lenkų ir lietuvių organizacijų, siekdamas palengvinti karo sukeltus sunkumus ir stiprinti abiejų tautų solidarumą.
Verta paminėti, kad W. Sikorskis siekė atkurti diplomatinius santykius su Sovietų Sąjunga, kurie buvo nutraukti po 1939 m. rugsėjo mėn. Sovietų invazijos į Lenkiją. Jis tikėjosi, kad bendradarbiavimas su Sovietų Sąjunga padės užtikrinti regiono stabilumą ir sustiprins Lenkijos bei Lietuvos saugumą. Tačiau 1943 m. balandį J. Stalinas nutraukė Sovietų ir Lenkijos diplomatinius santykius po to, kai W. Sikorskis paprašė Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ištirti Katynės žudynes.
W. Sikorskio žūtis liko apipinta teorijų apie suplanuotą nužudymą
Deja, tačiau 1943 m. liepos 4 d. generolas W. Sikorskis žuvo lėktuvo katastrofoje prie Gibraltaro. Jo mirtis sukėlė daug spekuliacijų ir teorijų, kad galbūt toks svarbus asmuo buvo nužudytas. Kai kurie teigė, kad tai galėjo būti Sovietų Sąjungos, Didžiosios Britanijos ar net Lenkijos vidaus priešų sąmokslas. Tačiau galiausiai oficialioje mirties priežasties versijoje buvo teigiama, kad tai tebuvo nelaimingas atsitikimas.
1943 m. liepos 4 d. vakare, po inspektavimo kelionės po Viduriniuose Rytuose dislokuotas Lenkijos pajėgas, W. Sikorskis su palyda išskrido iš Gibraltaro į Londoną. Jų lėktuvas pakilo, tačiau praėjus vos 16 sekundžių po pakilimo, nukrito į jūrą netoli Gibraltaro pakrantės.
Iš 17 lėktuve buvusių žmonių išgyveno tik pilotas Eduardas Prchalas. Tarp žuvusiųjų buvo W. Sikorskio dukra Zofija Leśniowska, generalinio štabo viršininkas generolas Tadeušas Klimeckis ir kiti aukšti Lenkijos kariuomenės pareigūnai.
Po katastrofos Didžiosios Britanijos tyrimo komisija nustatė, kad avarijos priežastis buvo lėktuvo aukščio vairų užstrigimas, tačiau tikslios priežasties nustatyti nepavyko. Sabotažo galimybė buvo atmesta, tačiau Lenkijos vyriausybė nesutiko su tokiomis išvadomis dėl tyrimo neapibrėžtumo.
2008 m. W. Sikorskio palaikai buvo ekshumuoti ir ištirti Lenkijos mokslininkų. Jie nustatė, kad generolas mirė nuo sužalojimų, būdingų lėktuvo katastrofai, ir nerado įrodymų, kad jis buvo nužudytas prieš avariją. Tačiau jie neatmetė sabotažo galimybės. 2013 m. Lenkijos Nacionalinės atminties institutas baigė tyrimą, nurodydamas, kad nepakanka įrodymų nei patvirtinti, nei paneigti tyčinio nužudymo versiją.
Tad W. Sikorskio mirtis išlieka viena didžiausių Antrojo pasaulinio karo paslapčių, o diskusijos apie tikrąsias katastrofos priežastis tęsiasi iki šiol. O paties W. Sikorskio netektis buvo didelis smūgis Lenkijos emigracinei vyriausybei ir visam regionui, nes jis buvo vienas iš pagrindinių Lenkijos nepriklausomybės gynėjų ir diplomatų, kuriam taip pat rūpėjo ir Lietuva.
