Kelno teismas: AfD negali būti laikoma „patvirtinta ekstremistine“ partija be galutinio sprendimo
Kelno administracinis teismas sudavė rimtą smūgį Vokietijos vidaus žvalgybai, laikinai uždrausdamas Federalinei konstitucijos apsaugos tarnybai (BfV) „Alternatyvą Vokietijai“ (AfD) vadinti „patvirtinta dešiniųjų ekstremistine organizacija“. Teismas nurodė, kad kol nebaigti pagrindiniai teisminiai procesai, toks statusas negali būti taikomas. Tai reiškia, kad institucija privalo atsisakyti viešo šio termino naudojimo.[1]
Sprendime pažymima, jog egzistuoja „stiprus įtarimas“, kad kai kurie partijos nariai gali siekti antikonstitucinių tikslų. Vis dėlto teisėjai aiškiai konstatavo, kad nėra pakankamų įrodymų, jog visa partija būtų formuojama tokia kryptimi ar kad jos bendra politinė linija sudarytų „antikonstitucinę tendenciją“. Kitaip tariant, pavienių radikalesnių pareiškimų nepakanka visai politinei jėgai priskirti ekstremistinį statusą.
Šis sprendimas sustabdo pernai gegužę BfV priimtą nutarimą AfD iš „įtariamos bylos“ pakelti į „patvirtintos ekstremistinės organizacijos“ lygmenį. Toks žingsnis būtų suteikęs platesnes sekimo ir kontrolės galias, taip pat sustiprinęs politinius raginimus partiją apskritai uždrausti.
Klausimas apie valstybės galią: saugumas ar politinė kova su opozicija?
Vokietijos žvalgyba teigė, kad AfD samprata apie vokiečių tautą grindžiama etnine kilme ir esą nesuderinama su „laisvos demokratinės santvarkos pagrindais“. Kaip argumentai buvo minimi pasisakymai apie migraciją, pilietybės reformą, grupinių nusikaltimų statistiką ar vadinamąją „peilių migraciją“. Tačiau teismas neįžvelgė aiškių įrodymų, kad partija sistemingai kėsintųsi į konstitucinę tvarką.
AfD atstovai ne kartą tvirtino, kad jų pozicijos dėl migracijos, nacionalinio identiteto ir islamo yra politinės diskusijos dalis, o ne konstitucijos griovimas. 17 puslapių BfV ataskaitos ištrauka, paviešinta pernai, kritikų vertinimu, labiau priminė politinių citatų rinkinį nei teisinį įrodymų paketą. Teismas dabar iš esmės patvirtino, kad tokios medžiagos nepakanka visos partijos stigmatizavimui.
Vokietijos Pagrindinis Įstatymas leidžia uždrausti partijas, kurios „karingai ir agresyviai“ siekia sugriauti laisvą demokratinę santvarką. Tačiau nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Konstitucinis Teismas uždraudė tik dvi partijas, ir tai įvyko dar penktajame dešimtmetyje. Todėl bandymai pritaikyti šį mechanizmą šiandieninei parlamentinei opozicijai neišvengiamai kelia klausimų dėl demokratijos brandos.[2]
AfD pirmauja rinkėjų apklausose, o sprendimas tampa politiniu lūžio tašku
AfD pastaraisiais metais tapo viena stipriausių politinių jėgų Vokietijoje. Praėjusiuose federaliniuose rinkimuose partija surinko 20,8 proc. balsų ir gavo 152 vietas Bundestage. Kai kuriose apklausose ji jau pirmauja nacionaliniu mastu, o rytinėse žemėse jos populiarumas ypač aukštas.
Partijos pirmininkė Alice Weidel teismo sprendimą pavadino „didžiule pergale ne tik AfD, bet ir demokratijai bei teisinei valstybei“. Jos teigimu, bandymai ekstremizmo etikete neutralizuoti politinį oponentą rodo pavojingą tendenciją valstybės aparatą naudoti politinėje kovoje. Sprendimas, anot jos, sustabdė „draudimo fanatikų“ planus.
Galutinis teismo verdiktas dar laukia, tačiau jau dabar aišku, kad Kelno sprendimas tapo svarbiu precedentu. Jis primena, kad demokratijoje politinė konkurencija turi būti sprendžiama rinkimų urnose, o ne per administracinius sprendimus. Klausimas lieka atviras: ar Vokietija pasirinks atvirą politinę diskusiją, ar bandys ją sureguliuoti per žvalgybos institucijas.
