Rinkėjų nusivylimas Berlynu stumia AfD į pirmą vietą
Vokietija artėja prie politiškai itin jautraus laikotarpio. 2026 metais penkiose federalinėse žemėse vyksiantys rinkimai jau dabar signalizuoja rimtus pokyčius šalies politiniame žemėlapyje. Didėjantis nepasitenkinimas Berlyno valdžia, migracijos krizės valdymu ir ekonomikos stagnacija sudaro palankias sąlygas Alternatyva Vokietijai (AfD) tapti stipriausia politine jėga ištisuose regionuose – ypač Rytų Vokietijoje.
Valdančioji CDU ir SPD koalicija, vadovaujama kanclerio Friedricho Merzo, į 2026 metus žengia su itin žemu pasitikėjimo lygiu. Reformos stringa, pažadai dėl migracijos politikos griežtinimo lieka neįgyvendinti, o vidaus konfliktai tik stiprina visuomenės įspūdį, kad valdžia prarado kryptį.[1]
Tai aiškiai atsispindi apklausose. AfD palaikymas per metus šoktelėjo iki maždaug 26 procentų nacionaliniu mastu, aplenkdamas kanclerio bloką. Kai kuriose žemėse augimas dar ryškesnis:
– Saksonijoje-Anhalte AfD remia apie 40 procentų rinkėjų
– Meklenburge–Pomeranijoje – apie 38 procentus
– Berlyne partijos palaikymas išaugo nuo 9 iki 16 procentų
– Badene-Viurtemberge AfD gali padvigubinti rezultatą iki 21 procento
– Reino krašte–Pfalce palaikymas artėja prie 23 procentų.
Tokie skaičiai reiškia, kad pirmą kartą AfD realiai gali tapti stipriausia politine jėga ir pretenduoti į žemių valdžią – nebent tradicinės partijos formuotų plataus spektro koalicijas vien tam, kad ją užblokuotų.
Politinis AfD izoliavimas kelia klausimų dėl demokratijos
Berlyno politinis elitas ir toliau laikosi vadinamojo „kordono sanitarinio“ (cordon sanitaire) principo – bet kokia kaina atsisakoma bendradarbiauti su AfD, net jei tai reiškia sudėtingas, rinkėjų sunkiai suprantamas koalicijas. Kai kurie politikai net atvirai kalba apie galimą partijos draudimą.
Tokia strategija vis dažniau kritikuojama kaip bandymas apeiti demokratinį procesą. Milijonų rinkėjų pasirinkimas traktuojamas ne kaip signalas apie gilias sistemines problemas, o kaip grėsmė, kurią reikia izoliuoti administracinėmis priemonėmis.[2]
Saksonijos-Anhalto premjeras Reineris Haseloffas jau pavadino artėjančius rinkimus „sistemos pasirinkimu“, taip faktiškai pripažindamas, kad kalbama ne tik apie partijas, bet ir apie skirtingas Vokietijos ateities vizijas.
Tuo pat metu visuomenės apklausos rodo, kad dauguma vokiečių neatmeta galimybės, jog iki 2026 metų pabaigos AfD perims bent vienos žemės valdžią.
Ekonominė realybė silpnina valdančiuosius ir stiprina alternatyvas
Ekonominis fonas valdančiajai koalicijai taip pat nepalankus. Vokietijos ekonomika jau kurį laiką slysta žemyn, o 2026 metais prognozuojami tolesni darbo vietų mažinimai ir pramonės spaudimas. Pažadėta migracijos politikos korekcija taip ir neįvyko, energetikos politika tebėra grindžiama brangiais ir ideologiniais sprendimais, o pensijų ir socialinės apsaugos reformos stringa.
Net konservatyvūs leidiniai pripažįsta, kad F. Merzo vyriausybė praranda iniciatyvą. Tik trečdalis rinkėjų mano, jog dabartinė CDU–SPD koalicija išsilaikys iki 2029 metų federalinių rinkimų.
Šiame kontekste AfD augimas daugeliui rinkėjų tampa ne protestu dėl protesto, o sąmoningu pasirinkimu prieš neveiksnumą, biurokratiją ir Briuselio diktuojamas kryptis. 2026-ieji Vokietijai gali tapti ne dar vienais eiliniais rinkimų metais, o politinio persitvarkymo pradžia, kurios pasekmės bus juntamos visoje Europoje.
