<h2>Teisiųjų paieškos NATO plėtros į Rytus diskusijose</h2>
<p>Vladimiras Putinas tvirtina, kad pasibaigus Šaltajam karui Vakarai apgavo Rusiją plėsdami NATO į Rytus, o dar 1991 m. buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis siekė sustabdyti NATO plėtrą bei užkirsti kelią Ukrainos ir Baltijos valstybių nepriklausomybės paskelbimui[1].</p>
<p>Kiek tokie teiginiai teisingi, o kiek manipuliacijos bei propagandos vaisiai? Iš tiesų, susitarimų tarp Rusijos bei Vakarų istorija atrodo paini, o kiekviena suinteresuota pusė įvykius yra linkusi interpretuoti taip, kaip jai patogiau.</p>
<p>Dar praėjusių metų gruodį, kai karas Ukrainoje atrodė sunkiai įtikinama galimybė, V. Putinas priminė Vakarams senus įsipareigojimus.</p>
<blockquote>
<p>„Mes pamename, aš daug sykių tai kartojau ir jūs gerai žinote, kai 1990 metais pažadėjote, kad NATO nė colio nepasislinks į Rytus. Ir be gėdos jausmo mus apgaudinėjote: buvo penkios NATO plėtros bangos“, – kalbėjo V. Putinas[2].</p>
</blockquote>
<p>Šiuos žodžius kartojo ir kiti aukšti Rusijos pareigūnai, Kremliui palanki žiniasklaida ir net Vakarų politikos analitikai. Nors dalis Vakarų ekspertų abejoja oficialios sutarties tarp Rusijos ir Vakarų egzistavimu, dvejonių dėl plėtros į Rytų Europą būta tiek JAV, tiek ir visiškai netoli, pavyzdžiui, Vokietijoje.</p>
<h2>Rytų ir Vakarų lyderių susirašinėjimai – pirmasis įrodymas</h2>
<p>1990 metais pasaulyje buvo sprendžiamas klausimas, ar suvienyta Vokietija gali priklausyti NATO aljansui. Vakarų Vokietija jau buvo jo dalimi nuo 1955-ųjų.</p>
<p>Tuomet dar nebuvo žinoma, kad Sovietų Sąjunga sugrius po metų, o buvusios sovietinės respublikos metams bėgant vis labiau šliesis prie Vakarų.</p>
<p>Svarbu atsiminti, kad tuo metu Rytų Europos valstybės priklausė vadinamajam Varšuvos pakto susitarimui, kuris laikomas Sovietų Sąjungos atsvara NATO aljansui.</p>
<p>1993 m. rugsėjį Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas parašė ilgą laišką JAV prezidentui Billui Klintonui. Lenkija, Vengrija ir Čekija buvo suinteresuotos įstoti į NATO, o tai, suprantama, Rusijos prezidentui kėlė susirūpinimą.</p>
<blockquote>
<p>B. Jelcinas laiške aiškiai rašė, kad kiekviena šalis gali pati nuspręsti, kokiam aljansui ji norėtų priklausyti. Tačiau Rusijos visuomenė NATO plėtrą į rytus vertina „kaip tam tikrą Rusijos neoizoliaciją", o valdžia turi į tai reaguoti[3].</p>
</blockquote>
<p>B. Jelcinas taip pat užsiminė apie sutartį „du plius keturi", susijusią su Vokietijos susivienijimu 1990 m:</p>
<blockquote>
<p>„Sutarties esmė užkerta kelią galimybei išplėsti NATO zoną į Rytus."</p>
</blockquote>
<p>Šis laiškas – pirmas įrodymas, jog Rusija reiškė nepasitenkinimą tuomet dar tik potencialia NATO plėtra į Rytus.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/marek-studzinski-5l5yqnpoh40-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Paini istorija ir jos interpretacijos</h2>
<blockquote>
<p>JAV ar kitos NATO sąjungininkės niekuomet viešai nepripažino, jog egzistavo kažkokia sutartis, draudžianti plėstis į Rytus. Tačiau, žodinis susitarimas galėjo egzistuoti, o tai reikštų, kad Vakarai tiesiog viešai „išdūrė" Rusiją.</p>
</blockquote>
<p>Teisiniai aktai nepažeisti, tačiau duotas žodis – sulaužytas. Be to, Rusijos galimo susitarimo priminimas dabar atrodo it politinė desperacija.</p>
<p>Rusija ilgą laiką tylėjo ir tik paskutiniais metais, V. Putino režimui tampant vis labiau nenuspėjamam, viešai ėmė kaltinti Vakarus. Kremlius piktinasi ne tik dėl „du plius keturi" susitarimo, bet ir dėl visų susitarimų nuo pat Berlyno sienos griūties.</p>
<p>Dabar jau žinome, kad Rusija šia galima Vakarų manipuliacija naudojasi kurdama savo naratyvą: NATO artinasi prie Rusijos sienų, todėl į pavojų patekusią šalį reikia gelbėti, kartu „demilitarizuojant" bei „denacifikuojant" Ukrainą.</p>
<p>Tačiau Rusijos nuoskaudos dėl sulaužytų Vakarų pažadų yra akivaizdžios. Dar sausio mėnesį užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas parašė atvirą laišką Vakarų kolegoms, kuriame nurodė papildomus susitarimus.</p>
<p>Ypač daug dėmesio jis skyrė Europos saugumo chartijai, kurios šaknys glūdi 1990 m. pasiektuose susitarimuose.</p>
<p>Tuo metu Rytai ir Vakarai sutarė, kad kiekviena šalis turi teisę laisvai pasirinkti aljansą, kuriam ji norėtų priklausyti, kartu pabrėždami „saugumo nedalomumą". Tik vėliau tai tapo „kiekvienos valstybės pareiga nestiprinti savo saugumo kitų valstybių saugumo sąskaita"[4].</p>
<h2>Skirtingai vertinami įvykiai</h2>
<p>Apie tai, kad vienokio ar kitokio tipo susitarimų būta, kalbama daug. Netrūksta įvairių liudininkų pasakojimų apie įvairias diskusijas tarp Vakarų ir Maskvos po Berlyno sienos griūties.</p>
<p>1990 m. Maskvos, Vašingtono, Paryžiaus, Londono, Bonos ir Rytų Berlyno politikai susitiko aptarti Vokietijos suvienijimo, NATO ir Varšuvos pakto esmės ir naujų Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (ESBO), kuri 1995 m. tapo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), įstatų.</p>
<blockquote>
<p>1990 m. Prancūzijos užsienio reikalų ministro pareigas ėjęs Roland'as Dumas vėliau teigė, kad buvo įsipareigota, jog NATO pajėgos nesiartins prie buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos.</p>
<p>Tačiau, tuometinis JAV valstybės sekretorius Džeimsas Beikeris neigė, kad toks pažadas kada nors buvo duotas.</p>
</blockquote>
<p>Apie praeities įvykius nekonkrečiai kalba ir paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas. Vieną kartą jis sakė, kad Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis ir amerikiečiai jam pažadėjo, jog NATO „nepajudės nė centimetro toliau į Rytus", tačiau kitu atveju jis teigė, kad „NATO plėtros tema niekada nebuvo aptarinėjama", tačiau vis tiek tvirtino, kad Vakarai pažeidė tuo metu pasiektų susitarimų esmę. </p>
<h2>Visiems labiausiai rūpėjo, ar suvienyta Vokietija liks NATO dalimi</h2>
<p>Kalbos dėl NATO plėtros į rytus prasidėjo 1990 m. sausio mėn. Vokietijos užsienio reikalų ministro Hanso Dietricho Genscherio iniciatyva.</p>
<p>1990 m. sausio 31 d. kalboje jis pasiūlė, kad NATO paskelbtų pareiškimą, kuriame sakoma:</p>
<blockquote>
<p>„Kad ir kas atsitiktų su Varšuvos paktu, NATO teritorija nebus plečiama į rytus ir arčiau Sovietų Sąjungos sienų."</p>
</blockquote>
<p>H. D. Genscherio kalbą palankiai įvertino sąjungininkų vyriausybės Didžiojoje Britanijoje, JAV, Prancūzijoje ir Italijoje.</p>
<p>Tačiau, amerikiečiai tokiais pažadais nesidžiaugė, tačiau ir nesipriešino. Tuomet visiems labiausiai rūpėjo, ar suvienyta Vokietija liks NATO dalimi.</p>
<h2>H. Kohlis Vakaruose ragino pasipriešinti Ukrainos ir Baltijos valstybių nepriklausomybės paskelbimui</h2>
<p>Savo pozicijas dėl NATO plėtros tuomet pateikė ir Helmutas Kohlis, Vokietijos kancleris.</p>
<blockquote>
<p>Jis manė, kad Sovietų Sąjungos iširimas būtų katastrofa, o kiekvienas, kuris bandys tai įgyvendinti, yra kvailys.</p>
</blockquote>
<p>Dėl šios priežasties H. Kohlis Vakaruose ragino pasipriešinti Ukrainos ir Baltijos valstybių nepriklausomybės paskelbimui bei atsiskyrimui nuo Sovietų Sąjungos. </p>
<p>Kai trys Baltijos valstybės paskelbė apie nepriklausomybę, H. Kohlis 1991 m. įvykusio susitikimo metu su Prancūzijos prezidentu Francois Mitterrand‘u pasakė jaučiantis, kad Baltijos šalys renkasi „klaidingą kelią“.</p>
<blockquote>
<p>Aiškėjant, kad Sovietų Sąjungai gresia žlugimas, Vokietija pasisakė už Kyjivo prisijungimą prie konfederacijos su Rusija ir buvusioms sovietų respublikomis.</p>
</blockquote>
<p>H. Kohhlis Maskvos vadovui pasiūlė „daryti įtaką Ukrainos vadovybei“, kad ši prisijungtų prie sąjungos, mat Vokietijos diplomatai manė, kad Kyjivo valdžios atstovai demonstruoja savo „autoritarinius-nacionalistinius ekscesus“.</p>
<p>Vėliau pozicija greitai buvo pakeista, o Vokietija kiek veidmainiškai, tapo pirmąją šalimi, pripažinusia Ukrainos nepriklausomybę.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/egor-filin-j5pi9q02lbk-unsplash-3.jpg" alt="" /></p>
<h2>Pažadai ir susitarimai, nevirtę teisės aktais</h2>
<p>Jau 1990 m. tapo aišku, kad kai kurios Rytų Europos šalys svajoja apie galimą narystę NATO. Apie tai rašė laikraščiai, o sovietų pareigūnai ne kartą apie tai užsiminė Vakarų politikams.</p>
<p>Vakarai į tai reagavo ramiai. JAV prezidentas Džordžas Bušas ramino Sovietų Sąjungą ir teigė, kad neketina jai pakenkti. Tuo tarpu Prancūzijos prezidentas F. Miteranas sakė M. Gorbačiovui, kad jis „asmeniškai pritaria laipsniškam karinių blokų išardymui".</p>
<p>Tačiau, tai tebuvo žodžiai. Šaltojo karo metais neoficialūs patikinimai iš tiesų nebuvo neįprastas dalykas ir jais buvo pasitikima. Tokį požiūrį į situaciją patvirtina tai, kad M. Gorbačiovui buvo itin sunku sutikti su suvienytos Vokietijos naryste NATO. Vis tik Vakarų pažadais nesiplėsti jis tikėjo.</p>
<blockquote>
<p>Atsižvelgdami į turimus dokumentus, kai kurie ekspertai dabar netgi spėja, kad Vakarai nuo pat pradžių sąmoningai klaidino sovietus[5].</p>
</blockquote>
<p>Iš tiesų, dešimtasis dešimtmetis buvo iliuzijų ir svajonių metas abiejose pusėse.</p>
<p>Vakarai žadėjo nesiplėsti ir netrukdyti Sovietų Sąjungai. M. Gorbačiovas žadėjo, kad Kremlius įves demokratiją, gerbs žmogaus teises ir pripažins šalių apsisprendimo teisę. Jis net užsiminė apie galimybę, kad pati Sovietų Sąjunga galėtų tapti NATO nare.</p>
<p>Jo įpėdinis B. Jelcinas išreiškė panašų pasitikėjimą, teigdamas, kad „mes tampame kitokia šalimi".</p>
<p>Regis, jog planų prisijungti prie NATO turėjo ir pats V. Putinas.</p>
<p>George'as Robertsonas, vadovavęs NATO 1999-2003 m., sakė, kad per pirmąjį jų susitikimą V. Putinas aiškiai pasakė, jog nori, kad Rusija būtų Vakarų Europos dalis. Pasak jo, V. Putinas norėjo, kad Rusija įstotų į NATO, tačiau nenorėjo, kad jo šalis praeitų įprastą paraiškų teikimo procesą ir stovėtų eilėje „su daugybe nesvarbių šalių"[6].</p>
<h2>Plėtra, kuriai priešinosi ir Vakarai</h2>
<p>Dalis JAV aukščiausio rango vadovų nenorėjo Rytų Europos šalių matyti NATO. Buvo manoma, kad tokia plėtra yra per brangi, šių šalių jaunos demokratijos atrodė pernelyg trapios, o jų kariuomenės nepakankamos.</p>
<p>Tačiau Rusijos reformos sustojo, šalis nebesiekė demokratijos ir laisvės, o Vakarų nepasitikėjimas ja ėmė augti.</p>
<p>Savo ruožtu respublikonai suprato, kad išplėstinės narystės NATO klausimas buvo naudingas siekiant pelnyti politinių taškų.</p>
<p>Daug Rytų Europos šaknų turinčių amerikiečių gyveno lemiamose svyruojančiose Vidurio Vakarų valstijose. Tai lėmė, kad B. Klintonas galiausiai nusprendė išplėsti aljansą.</p>
<p>Teisiniu požiūriu plėtra buvo visiškai tinkama. Vienintelis oficialus susitarimas, kurį NATO šalys ir SSRS pasirašė iki jos iširimo 1991 m. gruodį, buvo susitarimas dėl Vokietijos.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/tetiana-shyshkina-ib-priwi5ye-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Rusijos pykčio priežastis</h2>
<p>Daugelis buvusių Varšuvos pakto šalių, ypač Lenkija, Vengrija ir tuometė Čekoslovakija, po Sovietų Sąjungos žlugimo norėjo didesnio savo saugumo užtikrinimo. Šios šalys 1991 m. vasario mėnesį pasirašė Višegrado deklaraciją, siekdamos „visapusiškai dalyvauti Europos saugumo sistemoje".</p>
<p>Tačiau 10-ajame dešimtmetyje santykiniam Rytų Europos valstybių saugumui kilo viena grėsmė po kitos. Rusija vis įsitraukdavo į vidinius ir regioninius konfliktus, pavyzdžiui, Čečėnijos karą 1994 m.</p>
<p>Šių įvykių visuma padidino pažeidžiamumo suvokimą, ypač Baltijos šalyse, ir rodė, kad Maskva, siekdama savo saugumo tikslų, buvo pasirengusi imtis karinių veiksmų.</p>
<p>Galiausiai, 1999 m. Lenkija, Vengrija ir Čekija tapo NATO narėmis, nepaisant aršių diskusijų tiek NATO viduje, tiek Rusijoje.</p>
<p>Vėliau, NATO formalizavo stojimo į organizaciją procesą, parengdama „Narystės veiksmų planus", kurie padėjo įstoti į Aljansą dar septynioms šalims prieš pat 2004 m. Stambulo aukščiausiojo lygio susitikimą: Bulgarijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai, Rumunijai, Slovakijai, Slovėnijai ir Rumunijai[7].</p>
<blockquote>
<p>Įdomu, kad Rusija neprieštaravo Lietuvos ar mūsų kaimynių stojimui į NATO ir net padėjo tam: Rusija greitai išsprendė ginčus dėl sienų su Lietuva[8].</p>
</blockquote>
<p>Dvi Adrijos jūros šalys, Albanija ir Kroatija, prie Aljanso prisijungė 2009 m. Naujausios valstybės narės, įstojusios į NATO, buvo Juodkalnija 2017 m. ir Šiaurės Makedonija 2020 m.</p>
<p>Nuo 2022 m. dar penkios valstybės oficialiai informavo NATO apie savo narystės siekius: Bosnija ir Hercegovina, Suomija, Sakartvelas, Švedija ir, žinoma, Ukraina.</p>
