Įsivaizduojamos dvi požiūrio stovyklos
Pasaulis šiuo metu susiskirstęs į dvi grupes. Jos turi labai negražius pavadinimus, tarsi specialiai sukurtus nutolinti žmones vienus nuo kitų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šios dvi grupės labai priešingos – su skirtingomis vertybėmis ir įsitikinimais, ir skirtingu požiūriu į mediciną bei mokslą. Bet ar tikrai taip yra? Iš visų informacijos sklaidos priemonių, draugų, kolegų, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių kasdien girdime skirtingus argumentus, kuriais renkamės tikėti ir vadovautis. Einant mėnesiams, atsiranda vis daugiau ir daugiau informacijos abejose stovyklose, kuri pažymėta „mokslinių tyrimų“ ar „specialistų išvadų“ žymėmis. Atsirandantys ribojimai didina prarają tarp šių grupių ir kursto pyktį, kaltinimus, o kartais net atvirą neapykantą.
Tačiau būtina suprasti, kad svarbiausia yra ne tai, kuo mes skiriamės vieni nuo kitų, o tai, kuo esame panašūs – mes visi norime, kad gyvenimas tekėtų sena vaga. Mes norime, kaip ir įprastai, naudodamiesi savo teisėmis ir laisvėmis, kurti savo ir savo šeimos gerovę. Norime, kad gyvenimas keistųsi tik į gerą pusę, o mūsų materialinis ir intelektualinis gerbūvis augtų bei klestėtų. Mes norime seno gero gyvenimo, kuomet galėjome gatvėje apsikabinti su draugu, ramiai su šeima papietauti pasirinktoje kavinėje ir nebijoti susitikti su seneliais.
Deja, kelią į tai abi stovyklos mato skirtingai. Tačiau nepamirškime vienos senos taisyklės – ne kalaviju įvedama taika. Mums reikia debatų – atvirų, nuoširdžių ir ilgų. Abi pozicijos turi, ką pasakyti ir ką parodyti. Abi pozicijos turi argumentų, įrodymų, stiprių įsitikinimų.
Ir šie debatai reikalautų sąžiningai atsakyti į vieną pagrindinį klausimą – jeigu paaiškėtų, kad rėmeisi neteisinga, suklastota, korumpuota informacija, ar pripažintum tai? Ar prisipažintum klydęs ir pereitum į kitą pusę? Jeigu atsakymas yra ne, neverta net pradėti. Tik tie žmonės, kurie turi drąsos pažiūrėti tiesai į akis ir pripažinti, kad klydo, yra verti mąstančių žmonių titulo.
„Skaldyk ir valdyk“ – nepasens niekada
Kad ir kaip skaudu būtų pripažinti, nevieningą ir susiskaldžiusią visuomenę daug lengviau valdyti. Iš istorijos jau žinome, ką reiškia posakis „skaldyk ir valdyk“.
Dirbtinai sukūrus ar pasinaudojus natūralia krizine situacija, yra supriešinama visuomenė vieną jos dalį iškeliant aukščiau už kitą. Tokiu būdu vienai visuomenės pusei yra suteikiami įsivaizduojami pranašumai, kurių neturi antra visuomenės pusė.
Tačiau tie pranašumai nėra tikri, nes jiems yra suteikiamos lygiai tos pačios teisės, kurias žmonės turėjo iki šiol, tiesiog iš antrosios grupės šios teisės yra atimamos ar dalinai apribojamos, sudarant įspūdį, kad pirmoji visuomenės pusė jas gavo. Jūs nieko negavote, gerbiamieji. Jūsų turimos įsivaizduojamos galimybės yra tos pačios, kurias jūs turėjote paskutinius trisdešimt metų – tai yra jūsų teisės, įvardintos įstatymuose ir konstitucijoje, nei daugiau, nei mažiau.
Paklusnieji nuskriausti labiau nei patys mano
Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, tiesa yra tokia, jog jeigu teisės ir laisvės yra paimtos ar apribotos vienai pusei visuomenės, tai reiškia, kad valdoma yra antroji pusė – būtent ta paklusnioji, kuri teises (ar dalį jų) išlaikė. Nepaklusnioji ir nubaustoji teisių apribojimu visuomenės pusė vis dar yra mažiau paliesta kontrolės, nors mums gali susidaryti priešingas vaizdas – juk ši pusė visuomenės neteko lig šiol turėtų teisių dalies.
Turit suprasti, kad teisių ir laisvių ribojimas šiai visuomenės daliai yra ne galutinė bausmė, bet tik laikina priemonė, norint atvesti žmones į kontroliuojamųjų pusę. Šios priemonės eigoje gali kisti, gali stiprėti ar silpnėti ribojimai, žmonės gali būti statomi į vis nepatogesnes padėtis, bet tai vis tiek lieka tik priemone.
Būtent paklusnioji visuomenės pusė iš tiesų yra nuskriausta labiau, nes žmonės, patys to nepastebėdami, yra įtraukiami į prievolės akto mechanizmą, kuriame tik atlikę savo prievolę gali toliau priklausyti „pranašesniųjų“ kategorijai. Ir norėdami toliau išlaikyti savo turimų teisių ir laisvių iliuziją, jie toliau turės pakartotinai atlikinėti savo prievolę vėl ir vėl. Blogiausia šios prievolės dalis yra ta, kad mūsų šiandieninėje situacijoje žmonės rizikuoja savo sveikata ir net gyvybe vien dėl turimų teisių iliuzijos.
Anksčiau ar vėliau, visos jų turimos teisės vis vien bus atimtos, jei žmonės galiausiai atsisakys atlikti savo prievolę. Šie žmonės yra pirmieji, kurie atidavė savo teises ir laisves, ir bus paskutinieji, kurie jas susigrąžins, jei jiems apskritai tai pavyks. Dėl to jiems padaryta skriauda yra nepalyginamai didesnė, nors kol kas atrodo priešingai. Tik pagalvokit, ar žmogus tikrai turi kokias nors teises ir laisves, jei jų kaina yra dalyvavimas prievolės mechanizme? Ir dar pagalvokit, kiek iš tiesų tos teisės ir laisvės yra tikros, jei netyčia savo galimybių barkodą palieki namie?
Nei žmogaus teisių, nei žmogaus laisvių nereikia nešiotis kišenėje. Jos sklando ore. Jos yra mūsų galvose. Jų nereikia parodyti ar įrodyti, nes jos tiesiog yra.
Kiekvienas iš mūsų esame laisvas eiti, kur norim ir daryti, ką norim. Kiekvienas esame laisvas galvoti, kaip norim ir elgtis kaip norim. Ir jokiu prievartos mechanizmu niekas negali versti mūsų kažką daryti prieš mūsų pačių valią. Tai vadinama teise rinktis.
Todėl nevadinkime vieni kitų negražiais žodžiais, netoleruokime segregacijos ir diskriminacijos, ir negilinkime socialinės atskirties, kad ir kokie mūsų požiūriai skirtingi bebūtų. Ieškokime bendrų atsakymų į bendrus klausimus. Nebūkime aklai įsikibę į savo įsitikinimus ir nebijokime pripažinti klydę. Ir naudokimės savo teise rinktis! Juk gyvename svarbiais istoriniais laikais.
