Viena didžiausių žmogaus baimių – ne aukštis ar gyvatės, bet kalbėjimas viešai: kaip su šia baime susigyventi?

Bijome ne tik monstrų po lova, bet ir elementaraus kalbėjimo

Kas yra baimė? Daugelis šią emociją sieja su pavojumi ir įtampa. Kiti, tiki, kad baimė mums padeda apsaugoti save ir kartais pačiu laiku pasišalinti iš pavojingos situacijos. Mūsų baimes veikia ir mūsų charakteris bei asmenybė, žmonės, kuriais supame save, aplinka ir net laikmetis. Juk jeigu tolimi mūsų protėviai bijojo dvasių ir nužiūrėjimų, mūsų baimės jau kitokios: negalime pakelti aukščio, paniškai bijome gyvačių, jaučiamės prastai vos pagalvoję apie prezentaciją prieš auditoriją.

Iš tiesų, šiuolaikinis žmogus, paveiktas žiniasklaidos, socialinių medijų, greito gyvenimo tempo ir įtampos dažnai patiria daugybę baimių ir ne visos jos iš tiesų mums kelia pavojų ar net yra racionaliai suvokiamos, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje – kelia mums problemų, izoliuoja ir net gali atimti gyvenimo džiaugsmą.

Būtent tokia yra Ir viena dažniausiai patiriamų žmogaus baimių – viešojo kalbėjimo. Iš pirmo žvilgsnio, šios baimės populiarumas gali nustebinti: atrodo, kasdien kalbame ir bendraujame, dažnai, tikriausiai net ne su vienu žmogumi. Taigi, kodėl taip bijome, kai savo idėjas, projektus ar pasiekimus reikia pristatyti viešai?

Iš tiesų, mes visi norime būti mėgiami ir priimti. Jeigu mūsų minčių nesiklausoma, o planai yra išjuokiami, jausimės it nevykėliai, ar ne? Būtent toks scenarijus ir atsiranda mūsų galvose, kai tik išgirstame, kad reikės kalbėti viešai. Atrodo, kad apsijuoksime, pamiršime, ką norime pasakyti. Mūsų nesiklausys ar tiesiog pasakys, kad kalbame kvailai.

To bijodami, ilgainiui bet kokia kaina vengsime kalbėjimo viešai, tačiau taip, kenksime sau. Nepristatydami savo projekto kolegoms, galime pražiopsoti karjerai reikšmingą paaukštinimą. O jeigu staiga reikės imti ir pavaduoti pranešimą skaityti turėjusį bendradarbį? Imsime ieškoti preteksto kaip to išvengti, galbūt net pateksime į nemalonią situaciją, taip užsitraukdami vadovo nemalonę.

Be to, jausimės prastai: ši socialinė baimė verčia jaustis nepilnaverčiais ir prastesniais už tuos, kurie be problemų gali atsistoti prieš 10, 50 ar 500 asmenų grupę. Juk net ir turint šią itin nemalonią ir ribojančią baimę, galime išmokti ją valdyti. Tuomet suvoksime, kad bijome, bet nepabėgsime nuo šio pavojaus, verčiau pažiūrėsime jam į akis ir vis tiek žengsime į priekį.

Pasiruoškime taip, tarsi eitume į karą

Kovoje su viešo kalbėjimo baime mums reikia plano. Jį suskirstykime į tris dalis: analizę, pasiruošimą, pasirodymą^[1]. Pradėkime nuo to, kad ypač svarbu yra suprasti savo užduotį: kokį pranešimą skaitysime? Kokiai auditorijai? Kokia to reikšmė? Taigi, išsiaiškiname pranešimo tikslą: tai yra baigiamojo akademinio darbo pristatymas, projekto prezentacija, metinių rezultatų aptarimas, mokomasis pranešimas? Kai šie kriterijai tampa aiškūs, metas pradėti dėlioti pristatymą.

Svarbu mums patiems atidžiai parengti pranešimą, o jei to negalime padaryti, tada lieka susipažinti su juo taip, kad žinotume it 10 Dievo įsakymų. Be to, aiškiai įsivardinkime ko gi šioje situacijoje labiausiai bijome: pamiršti esminius punktus, suklysti ar tiesiog blogai perskaityti vieną ar kitą terminą. Kai ant balto lapo popieriaus matysime mūsų pačių užrašytus nerimo taškus, suvoksime baimę ir ji netaps tokia bauginanti.

Tuomet pereikime prie pasiruošimo. Čia svarbiausia yra jaustis užtikrintam, tad nestokokime laiko repeticijoms. Skaitykime ir įsiminkime tekstą, sudėliokime esminius taškus ir susikurkime visą pristatymo eigą. Kai kurie ekspertai pataria pasitelkti ir mūsų fantaziją ir mintyse nusipiešti visą pasakojimą, lyg jis būtų filmas.

Iš tiesų, galima įsivaizduoti viską: kaip įeisime į kabinetą ar salę, pasisveikinsime su kolegomis ar auditorija, pristatysime savo prezentacijos temą ir pradėsime kalbą. Pasąmonė negali atskirti, kas vyko iš tiesų, o ką mes tik įsivaizduojame. Todėl reikia bent 30 kartų per dieną įsivaizduoti, kaip viskas buvo „repeticijoje“ ir tikėtis, kad tai taps realybe didžiąja pranešimo dieną.

„Šou“ dieną stenkimės išlikti ramūs ir vos pramerkę akis nepulti į paniką. Naktį prieš, gerai išsimiegokime, ryte – neskubėkime pavalgyti, jeigu nerimas itin didelis – venkime kavos, geriau išgerkime puodelį žalios arbatos. Tikrai neverta žaisti su raminamaisiais vaistais: nors jie ir gali nuimti pirminį stresą, baimė liks, tačiau kartu, jausimės ir surakinti ir supančioti joje.

Likus 15-10 minučių iki pranešimo susitelkime į save: pamėginkime suvokti kurioje vietoje yra baimė – kūne, galvoje.? Baimė, tūnanti kūne, dažniausiai pasireiškia įtampa, drebėjimu, prakaituojančiais delnais. Galvoje – balsu sakančiu bėgti ir kuo skubiau pasišalinti iš stresinės aplinkos.

Kai jau atsistojame ir pradedame kalbėti, nepamirškime kvėpavimo .Kartais kalbėdami mes imame ir nurūkstame į priekį su savo išsigandusiomis mintimis. To daryti nevalia, o sustabdyti besipinantį liežuvį gali būtent gilus, ramus kvėpavimas. Kai sutelksime dėmesį į kvėpavimą, balsas turės daugiau rezonanso ir atsipalaiduosime.

Ir atsiminkime, pauzė ir viena kita tylos akimirka nėra nei klaida, nei silpnumo ženklas. Pauzė reikiamu metu gali būti galingas įrankis. Tai ne tik padės įveikti viešo kalbėjimo baimę, bet ir padės valdyti emocinį savo kalbų poveikį: nebijosime pamiršti pasakyti kažką svarbaus ir jausimės įgalinti šio savo gebėjimo^[2].

Niekas negimė būdamas tobulu oratoriumi

Iš tiesų, viešasis kalbėjimas yra menas, kurio išmokstama tik per praktiką. Praktikai, žinoma, trukdo baimė, tačiau ir ji gali būti naudinga. Tai bazinis mūsų organizmo mechanizmas, baimė reikalinga ir būtina emocija, nors ir nemaloni, nes ji padeda mums pasiruošti pavojingai situacijai ir spręsti, kaip iš jos išeiti.

Žinoma, mūsų visuomenėje bijoti, tarsi gėda: gi nuo mažens girdime, kad nėra ko bijoti, reikia būti drąsiems. Tai ypač aktualu vyrams, nes moterims, dar būnant mažomis mergaitėmis baimė yra labiau atleidžia, tuo tarpu berniukai, kartais dar auklėjami liaudiškai ir raginami „nebūti bobomis“^[3]. Taip užaugę savo baimės mes pradedame vengti, ją nuo savęs slėpti. Netgi išsivysto savotiška baimės baimė, kai apskritai neigiame jos buvimą.

Iš tiesų, visi kažko bijome. Net patys geriausi oratoriai ir viešojo kalbėjimo specialistai, prieš skaitydami pranešimą nerimauja: tai normalu – juk norime, kad mūsų klausytųsi, kad mus priimtų. Svarbiausia, net bijant daryti tai, ką iš tiesų norime ir kas mums naudinga.