J. Lázár ragina įvesti mirties bausmę pedofilams, nes smurtas prieš vaikus yra sunkiausias nusikaltimas
Diskusijos dėl kovos su pedofilija Vengrijoje įgavo naują pagreitį po vadinamosios „Szőlő gatvės“ bylos ir plačiai aptarinėjamos „Dėdės Zsolto“ istorijos. Šios skandalingos bylos paskatino transporto ministrą Jánosą Lázárą pasiūlyti itin griežtas bausmes – mirties bausmę arba, jei ji neįmanoma, įkalinimą iki gyvos galvos bei cheminę kastraciją seksualinių nusikaltimų prieš vaikus vykdytojams[1]. Pastaroji priemonė, nors ir kelia etinių bei socialinių diskusijų, taikoma daugelyje pasaulio valstybių, įskaitant kai kurias ES šalis.
„Manau, kad nusikaltimai prieš pažeidžiamus žmones yra patys sunkiausi, o smurtas prieš vaikus – vienas iš jų“, – sakė J. Lázár kalbėdamas Soprone, kur vyko jo susitikimas su gyventojais „Lázárinfó“. Ministras pabrėžė, kad tie, kurie vykdo smurtą prieš vaikus, nusipelno mirties bausmės, tačiau, kadangi Europos Sąjunga ją draudžia, jis ketina pateikti dvi alternatyvas vyriausybei: realią įkalinimo iki gyvos galvos bausmę ir cheminės kastracijos įvedimą.
Cheminės kastracijos klausimas Vengrijoje nėra naujas – dar 2010 m. tuometinė partija „Jobbik“ siūlė šią priemonę taikyti recidyvistams, tačiau parlamentas tuomet atmetė pasiūlymą. Tuo metu buvo remiamasi žmogaus teisių argumentais, kad tokia priemonė pažeistų žmogaus orumą bei sveikatos teises. Panašūs siūlymai vėliau kartojosi, paskutinį kartą – partijai „Mi Hazánk“ praėjus vos dienai iki Lázáro pareiškimo, ragindami įteisinti lenkišką modelį.
Cheminė kastracija: kaip ji veikia ir kur taikoma pasaulyje
Cheminė kastracija atliekama naudojant antiandrogeninius preparatus, kurie slopina testosterono ir kitų lytinių hormonų gamybą. Dėl to mažėja seksualinis potraukis ir išnyksta seksualiniai impulsai, ypač susiję su deviantinėmis fantazijomis. Paprastai procedūra atliekama injekcijomis arba implantuojamais vaistais, o poveikis nėra negrįžtamas – nutraukus gydymą, per kelias savaites ar mėnesius hormonų pusiausvyra dažniausiai atsistato, nors gali pasitaikyti ilgalaikių šalutinių reiškinių, tokių kaip osteoporozė ar nutukimas.
Nepaisant prieštaringų vertinimų, cheminė kastracija plačiai taikoma kaip priemonė siekiant užkirsti kelią pakartotiniams nusikaltimams. Šiuo metu įvairios jos formos jau yra taikomos įvairiose šalyse.
Jungtinėse Valstijose tokias priemones naudoja kelios valstijos, įskaitant Kaliforniją, Floridą, Alabamą ir Luizianą. Pastarojoje nuo 2025 m. leidžiama net chirurginė kastracija asmenims, nuteistiems už seksualinę prievartą prieš jaunesnius nei 13 metų vaikus. Lenkijoje cheminė kastracija nuo 2010 m. yra privaloma pedofiliniams nusikaltimams, ypač įvykdytiems prieš jaunesnius nei 15 metų vaikus ar šeimos narius. Gydymas pradedamas kalėjime ir tęsiamas po paleidimo.
Ukrainoje ši priemonė taikoma pagal teismo sprendimą nuo 2019 m., o vyrams nuo 18 iki 65 metų, nuteistiems už nusikaltimus prieš vaikus, ji yra privaloma. Pietų Korėjoje cheminė kastracija įteisinta nuo 2011 m. ir taikoma nuteistiesiems už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius iki 16 metų, o nuo 2017 m. – ir už kitus išžaginimus. Indonezijoje nuo 2016 m. teismas gali skirti cheminę kastraciją kaip privalomą bausmę už pedofilinius nusikaltimus, kartu stebint nuteistųjų judėjimą elektroninėmis apyrankėmis.
Europoje šią priemonę taiko ir kitos šalys: Lenkija, Moldova, Čekija, Estija. Pastaroji 2012 m. įvedė savanorišką cheminę kastraciją kaip alternatyvą kalėjimui už mažesnius seksualinius nusikaltimus, tačiau ji taikoma retai. Madagaskaras 2024 m. įteisino chirurginę kastraciją kaip dalį kovos su vaikų išnaudojimu reformų. Jungtinėje Karalystėje šiemet pradėtas bandomasis cheminės kastracijos projektas 20 kalėjimų, kuris gali būti išplėstas ateityje[2].
Efektyvumas, etika ir žmogaus teisių klausimai stabdo bausmės priėmimą
Cheminės kastracijos taikymas kelia daug etinių ir teisinių klausimų. Privalomas jos taikymas laikomas žmogaus teisės į apsisprendimą pažeidimu, nes asmeniui atimama galimybė savarankiškai spręsti dėl medicininių intervencijų. Kai kurie teisininkai pabrėžia, kad deviantinis seksualinis elgesys dažnai siejamas ir su psichikos sveikatos problemomis, todėl vien biologinės priemonės gali būti nepakankamos.
Medicinos ekspertai atkreipia dėmesį į ilgalaikių hormoninių injekcijų galimą šalutinį poveikį – nuo kaulų tankio mažėjimo iki depresijos ar medžiagų apykaitos sutrikimų. Taip pat išlieka klausimas, ar ši priemonė veiksmingai mažina smurto apraiškas tiems nusikaltėliams, kurių smurtas nėra susijęs su seksualiniu potraukiu.
Nepaisant kritikos, tarptautinė patirtis rodo, kad kartu su psichologine terapija taikoma cheminė kastracija gali reikšmingai sumažinti recidyvą. Kai kurių šalių duomenimis, tokią priemonę gavusių asmenų pakartotinio nusikaltimo rodiklis siekia tik 2–10 procentų, kai tuo tarpu netaikius gydymo – 20–50 procentų. Lenkijoje ir Pietų Korėjoje pakartotinės vaikų prievartos atvejų po įstatymo įvedimo sumažėjo, o JAV Kalifornijoje ir Alabamoje tokių nuteistųjų recidyvas taip pat buvo mažesnis.
Lietuvoje cheminė ar chirurginė kastracija pedofilams nėra įteisinta. Nors 2009–2012 m. Seime buvo svarstomos tokios priemonės kaip papildomos bausmės, jos taip ir nebuvo priimtos dėl etinių, teisinių ir medicininių abejonių. Šiuo metu šalyje taikomos kitos priemonės: už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, veikia Seksualinių nusikaltėlių registras, o teisėsauga vykdo prevencines operacijas prieš pedofilų tinklus.
J. Lázáro pasiūlymas vėl įžiebė diskusijas apie tai, kiek toli valstybė gali eiti kovodama su vienais sunkiausių nusikaltimų. Vengrijoje šis klausimas tampa ne tik baudžiamosios politikos, bet ir žmogaus teisių, etikos bei tarptautinių įsipareigojimų išbandymu.
