Valstybės planai sukėlė pyktį: šimtai milijonų eurų pastatams, kurių ateityje gali nereikėti

„Išleisime šimtus milijonų, o paskui paaiškės, kad tų pastatų net nereikia?“

Šimtai milijonų eurų renovacijai, o po kelerių metų gali tekti svarstyti, ką su dalimi atnaujintų pastatų apskritai daryti? Tokį klausimą kelia ne tik Valstybės kontrolės išvados – jos sukėlė nerimą ir gyventojams, stebintiems, kaip valstybė tvarkosi su savo nekilnojamuoju turtu.

Savo susirūpinimu su 77.lt pasidalijo skaitytoja Sonata (77 – vardas redakcijai žinomas). Moterį ypač nustebino tai, kad prieš planuojant didžiules investicijas į viešųjų pastatų renovaciją vis dar keliamas klausimas, kiek ir kokio nekilnojamojo turto valstybei iš tiesų reikės ateityje.

„Tai skamba tiesiog absurdiškai. Pirmiausia renovuosime, šildysime, prižiūrėsime, remontuosime, o paskui gal paaiškės, kad tų pastatų valstybei apskritai nebereikia? Juk kalbame ne apie kelis tūkstančius, o apie šimtus milijonų eurų“, – stebėjosi Sonata.

Nerimą kelia ir konkretūs skaičiai. Lietuva iki 2030 metų yra įsipareigojusi atnaujinti beveik 2,2 mln. kvadratinių metrų viešųjų pastatų. Valstybės kontrolės duomenimis, likusio maždaug 1,2 mln. kv. m ploto atnaujinimui gali prireikti apie 681 mln. eurų.

Būtent čia, Sonatos nuomone, ir kyla esminis klausimas: ar prieš išleidžiant tokią sumą neturėtume pirmiausia tiksliai žinoti, kurių pastatų valstybei reikės po penkerių, dešimties ar dvidešimties metų?

Pastatų mažėja, o išlaikymas kainuoja vis daugiau

Valstybės kontrolės paskelbti duomenys atskleidžia dar vieną iš pirmo žvilgsnio paradoksalią situaciją. 2024 metais valstybei priklausė daugiau kaip 25 tūkst. nekilnojamojo turto objektų, kurių bendras plotas siekė 9,02 mln. kvadratinių metrų.

2020–2024 metais valstybės nekilnojamojo turto plotas sumažėjo 8,4 proc. Atrodytų, mažiau turto turėtų reikšti ir mažesnes jo išlaikymo sąnaudas.

Tačiau skaičiai rodo priešingą tendenciją. Valstybės nekilnojamojo turto išlaikymo sąnaudos per šį laikotarpį išaugo nuo 176 mln. iki 354 mln. eurų per metus.

„Man, kaip paprastam žmogui, čia kažkas nesueina. Turto mažėja, o jo išlaikymas kainuoja dvigubai daugiau. Suprantu, kad brango šildymas, elektra, remontas, darbo jėga, bet kai pamatai tokį skirtumą, natūraliai kyla klausimas – ar tikrai visas tas turtas valdomas taip, kaip turėtų būti?“ – svarstė Sonata.

Audito rezultatai rodo ir platesnę problemą. Valstybės kontrolės teigimu, dauguma valstybės turto valdytojų sistemingai nevertina, kiek nekilnojamojo turto jiems iš tiesų reikia pavestoms funkcijoms vykdyti.

Tai reiškia, kad kalbama ne vien apie tai, kiek kainuos renovacija. Pastatą atnaujinus, jo išlaikymo išlaidos niekur nedingsta – jį ir toliau reikia šildyti, prižiūrėti bei remontuoti.

„Kodėl pirmiausia nesusiskaičiuojame, ko mums reikia?“

Sonata pabrėžia nesanti prieš viešųjų pastatų renovaciją. Jos nuomone, senus, energetiškai neefektyvius, tačiau valstybei būtinus pastatus atnaujinti reikia.

Tačiau skaitytojai sunkiai suprantama pati darbų seka – kodėl prieš planuojant šimtamilijonines investicijas pirmiausia nėra galutinai išsiaiškinama, kokio turto valstybei reikės ateityje.

„Juk šeimoje elgiamės paprastai. Jeigu žinome, kad po metų kraustomės iš namo, vargu ar prieš tai investuosime dešimtis tūkstančių į jo kapitalinį remontą vien tam, kad būtų gražiau. Tai kodėl su valstybės pinigais neturėtų galioti ta pati logika?“ – klausė Sonata.

Centralizuotai Turto bankas šiuo metu valdo tik 7,9 proc. viso valstybės nekilnojamojo turto. Valstybės kontrolė atkreipia dėmesį, kad dabartinė sistema neužtikrina, jog prieš renovuojant pastatą visais atvejais būtų tinkamai įvertintas ilgalaikis jo poreikis.

Todėl, anot auditorių, kyla rizika investuoti į nekilnojamąjį turtą, kurio valstybei ateityje gali nebereikėti.

Valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė problemą apibūdino tiesiai:

„Renovuoti pastatą, kurio valstybei ilgainiui nereikės, nėra ūkiška“, – pridūrė skaitytoja.

Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad išlaidos renovacija nesibaigia – pastatą vėliau vis tiek reikia šildyti ir prižiūrėti. Todėl pirmiausia turėtų būti atsisakoma viešosioms paslaugoms nereikalingo turto, o investicijos nukreipiamos į tą nekilnojamąjį turtą, kurio valstybei iš tiesų reikia.

Galiausiai už viską sumoka mokesčių mokėtojai?

Būtent ši auditorių išvada Sonatai atrodo svarbiausia. Jos nuomone, prieš kalbant apie šimtus milijonų eurų renovacijai valstybė turėtų turėti labai aiškų savo nekilnojamojo turto planą.

„Niekas nesako, kad nereikia renovuoti mokyklų, ligoninių ar kitų reikalingų pastatų. Reikia. Bet pirmiausia pasakykime: šitas pastatas mums bus reikalingas dar 30 metų, todėl į jį investuojame. Šito nebereikės – parduodame. O ne pirmiausia viską gražiai sutvarkome, o paskui galvojame, ką su tuo daryti“, – sakė moteris.

Valstybės kontrolė rekomenduoja mažinti valstybės valdomo nekilnojamojo turto plotą ir didesnę jo dalį valdyti centralizuotai. Auditorių vertinimu, mažesnis turto plotas reikštų ne tik mažesnes šildymo, priežiūros ir remonto sąnaudas, bet ir mažesnį ateityje renovuotinų pastatų kiekį.

Sonata sako norinti vieno – kad prieš išleidžiant šimtus milijonų eurų būtų aiškiai atsakyta, už ką ir kodėl mokama.

„681 milijonas eurų paprastam žmogui yra sunkiai suvokiama suma. Kai kalbama apie tokius pinigus, norėtųsi būti šimtu procentų tikrai, kad jie investuojami į pastatus, kurių tikrai reikės. Nes galiausiai už viską – renovaciją, šildymą, remontą ir priežiūrą – sumokame mes“, – reziumavo Sonata.