Vengrijos sprendimas pasitraukti iš Tarptautinio baudžiamojo teismo: suvereni reakcija į politizuotą instituciją
Vengrija tapo pirmąja Europos Sąjungos šalimi, oficialiai paskelbusia apie pasitraukimą iš Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT), atsižvelgdama į tai, kad institucija vis dažniau praranda pasitikėjimą dėl politizuotų veiksmų.
Premjero Viktoro Orbáno vyriausybė šį žingsnį paskelbė dar balandžio pradžioje, per oficialų Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu vizitą Budapešte, netrukus po to, kai TBT išdavė arešto orderį šiam Izraelio lyderiui[1].
Pasitraukimas buvo patvirtintas Vengrijos parlamente gegužės 20 d., o birželio 2 d. apie tai oficialiai pranešta Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui. Remiantis Romos statuto 127 straipsniu, pasitraukimas įsigalios po metų, 2026 m. birželio 2-ąją.
Pasak Danubės instituto tyrėjo Pétero Szitáso, šis sprendimas nėra atsisakymas tarptautinės teisės, bet reakcija į tai, kaip ji buvo taikoma selektyviai. „Vengrijos vyriausybė teigia, kad TBT tapo politiškai angažuota institucija. Baudžiamosios jurisdikcijos vykdymas yra kiekvienos valstybės suvereni teisė“, komentavo jis.
Istorinis pamatas: ne tik principas, bet ir patirtis
Vengrijos požiūris į tarptautines institucijas yra formuojamas istorinės patirties. Daugelis vengrų prisimena, kad Vakarai nesugebėjo apginti jų 1956 m. sukilimo prieš sovietų režimą metu. Tai paliko gilų pėdsaką kolektyvinėje sąmonėje, suvokimą, kad tarptautinė teisė negarantuoja apsaugos silpnesniems.
Ne mažiau svarbus yra ir skeptiškas požiūris į Tarptautinį baudžiamąjį tribunolą buvusiai Jugoslavijai (ICTY). Jis dažnai buvo kritikuojamas kaip selektyvus ir veikiantis nugalėtojų teisingumo principu, ypač Vidurio ir Rytų Europos kontekste. Vengrijos laikysena TBT atžvilgiu, tai nuoseklus šios istorinės patirties tęsinys.
Be to, Vengrija niekada neįtraukė Romos statuto į nacionalinę teisę, todėl šalis neturėjo teisinio mechanizmo TBT arešto orderių vykdymui. Tai reiškia, kad net ir pasilikusi TBT nare, Vengrija realiai nebuvo įpareigota vykdyti areštų, kaip tai bando pateikti kai kurie kritikai[2].
Viktoro Orbáno ir Benjamino Netanyahu bendradarbiavimas yra aiškus signalas apie abiejų lyderių laikyseną: ne iš iššūkio pasaulinei tvarkai, o iš įsitikinimo, kad teisinės institucijos turi veikti be ideologinių nuokrypių. Iškart po TBT sprendimo dėl B. Netanyahu arešto, Vengrija oficialiai pakvietė jį valstybinio vizito.
Tai buvo ne tik diplomatinis žingsnis, tai buvo pozicijos pareiškimas: Vengrija nepritaria politizuotam teisingumui. Tuo pačiu metu Budapešte vyko Europos-Palestinos-Izraelio dialogo iniciatyvos renginys (EPICON), kuriame vengrų politikai, akademikai ir nevyriausybinės organizacijos diskutavo apie Europos vaidmenį Artimuosiuose Rytuose po spalio 7-osios įvykių.
Vengrijos atstovai siekė balanso: išlaikyti paramą taikai ir atviram dialogui, kartu pabrėžiant, kad sprendimai neturi būti primetami iš išorės.
ES teisės ir moralinio autoriteto išbandymas
Vengrijos pasitraukimas yra ne tik simbolinis, tai testas Europos Sąjungos principams. Kol daugelis ES narių pasilieka tylūs arba tik simboliškai išreiškia nepritarimą, Vengrija išdrįsta kelti klausimą: ar TBT iš tiesų gina teisingumą, ar tampa įrankiu geopolitiniuose žaidimuose?
P. Szitás primena: „Neseniai matyti tarptautinės teisės pažeidimai, Jugoslavijos bombardavimas 1999 m., Irako karas 2003 m., rodo, kad normos taikomos nevienodai. Tuo metu, kai Vakarai pažeidė taisykles, kuriomis patys rėmėsi, buvo padėtas pagrindas ateities teisės pažeidimams.“
Pasak Danubės instituto tyrėjo, Vengrijos pasitraukimas neturėtų būti traktuojamas kaip atstūmimas nuo tarptautinės teisės. Priešingai, nes tai kvietimas ją pergalvoti. TBT išlikimas priklausys ne nuo vienos valstybės narystės, o nuo to, ar pati institucija gebės atkurti pasitikėjimą savo nešališkumu ir profesionalumu.
Vengrija neišsižada bendradarbiavimo, tačiau siekia, kad tai vyktų pagarboje valstybių suverenumui. Kaip pastebi P. Szitás, Vengrija išlieka ES nare ir tikisi, kad Komisija grįš prie savo esminės funkcijos: sutarčių sergėtojos, o ne politinės jėgos vaidmens.
Šiandien Europoje, kur teisės ir suvereniteto diskusijos įgyja vis daugiau svorio, Vengrijos sprendimas palikti TBT yra sąmoningas žingsnis savarankiško sprendimo link. Tai ne izoliacijos, o nacionalinės atsakomybės išraiška. Pasaulyje, kur vis daugiau jėgų renkasi pozicijas, Vengrija kalba aiškiai: įstatymai turi būti visiems vienodai taikomi: arba jie neturi prasmės.
