Seimo nariai mokyklų finansavimo suvienodinimui nepritarė
Reformų purtoma švietimo sistema Seime ir toliau nagrinėjama po kaulelį. „Valstietis“ Valius Ąžuolas teikė Seimui svarstyti siūlymą, kurio esmė – kad valstybinės ir privačios mokyklos gautų vienodą klasių finansavimą. Tačiau pasiūlymui nebuvo pritarta, tam pritrūko vos trijų balsų. „Ankstesnė Vyriausybė neskirstė vaikų – ar jie privačioje klasėje, ar valstybinėje klasėje besimokantys – finansavimas buvo vienodas. Atėjo nauja Vyriausybė ir nustatė diskriminuojančią tvarką, kai privačioje mokykloje klasė finansuojama, o tokia pati klasė savivaldybės mokykloje nėra finansuojama“, – sakė V. Ąžuolas prašydamas kolegų balsais išreikšti palankumą savo siūlymui.
Tiesa, Seimo Švietimo komitetas nepritarė tokiam siūlymui, komiteto pirmininkui Artūrui Žukauskui kalbant, kad kartais privačios mokyklos gali turėti išskirtines sąlygas.
„Privačių ir valstybinių mokyklų finansavimo sąlygų suvienodinimas nebūtų pagrįstas siekiant užtikrinti švietimo įvairovę. Dėl ribotų išteklių tam tikrais atvejais valstybinės mokyklos negali užtikrinti švietimo įvairovės, nes jų steigimas ir išlaikymas būtų ekonomiškai nepagrįstas, o švietimo paslaugos būtų nekokybiškos. Šiuo atveju švietimo įvairovę gali atliepti nevalstybinės mokyklos. Visiškai suvienodinus finansavimo sąlygas nevalstybinių mokyklų sąlygos gerokai susiaurėtų, todėl tam tikrais atvejais nevalstybinėms mokykloms tikslinga taikyti išskirtines sąlygas“, – kalbėjo A. Žukauskas.
Jam nepritarė komiteto narė, švietimietė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė, sakydama, kad visose šalies mokyklose mokosi mūsų šalies vaikai ir visi jie turi teisę gauti išsilavinimą arti namų.
Valstybė turi teisę spręsti dėl mokyklų, o savivaldybė – ne?
Buvusi Švietimo ministrė Jurgita Šiugždinienė rėžė, kad kadangi dabar pasikeitė finansavimo tvarka, valstybė gali pati nuspręsti, kurių klasių reikia, kurių ne.
„Kai turėjome mokinio krepšelį šios problemos neturėjome. Šiuo metu mes turime klasės krepšelį ir valstybė turi teisę nustatyti, kokias klases ji finansuoja. Šiuo atveju nevalstybinės mokyklos, ten tėvai, finansuoja papildomai tam tikrą specializuotą ugdymą ir moka už tai iš savo atlyginimo“, – aiškino J. Šiugždinienė.
V. Ąžuolas suabejojo, kur tada yra tas savivaldos stiprinimas ir ar savivaldybė apskritai turi bent kažkokią teisę apsispręsti dėl mokyklų ir klasių, kurių jai reikia, ar vis dėlto ne.
„Valdančioji dauguma stumia švietimo komercializaciją, jūs proteguojate privatų švietimą. Jūs savivaldybėms, tėvams net neleidžiate prisidėti prie tokių klasių išlaikymo. Gėda“, – niršo politikas.
Švietimo komiteto pirmininkas atsakė, esą savivaldybės turi galimybes finansuoti mokyklas ir klases, jei tik to nori, o J. Šiugždinienė pasakė, kad jei savivaldybė finansuoja tokias klases, tai atima finansavimą iš kitų vietų[1].
Tuo tarpu Lietuvoje vien iki 2015 metų buvo likviduotos 278 mokyklos, dar nemažas skaičius jų buvo likviduotas ir iki šių metų[2]. Skaičiuojama, kad nuo 2013 metų buvo uždaryta dar bent 200 mokyklų. Tiesa, tikslaus skaičiaus, kiek visgi mokyklų buvo uždaryta nuo pat nepriklausomybės pradžios, nėra. Tačiau akivaizdu, kad šis skaičius siekia apie pusę tūkstančio, o labiausiai nukentėjo, be abejo, regionai.
Lietuvoje nevalstybinio švietimo sektorius nėra didelis, tačiau pamažu plečiasi. Skaičiuojant visas privačias ugdymo įstaigas pradedant nuo ikimokyklinio ugdymo ir baigiant aukštuoju mokslu, 2017-2018 m. m. privatus ugdymo įstaigų skaičius sudaro 11 proc. 2010-2011 m. m. privačios ugdymo įstaigos sudarė 7,3 proc. visų ugdymo įstaigų.
Bendrojo ugdymo nevalstybinių mokyklų per paskutinius dešimtį metų padaugėjo dvigubai iki 61. Tai yra 5,4 proc. visų bendrojo ugdymo mokyklų. Nevalstybinių bendrojo ugdymo mokyklų yra 5 mokyklos-darželiai, 16 pradinių mokyklų, 12 pagrindinių mokyklų. Atsirado 4 progimnazijos. Dėl mokyklų tinklo pertvarkos nebeliko vidurinių mokyklų. Dviem trečdaliais padaugėjo gimnazijų iki 20. Yra 1 specialioji mokykla. Nevalstybinėse bendrojo ugdymo mokyklose mokosi beveik 3,9 proc. mokinių nuo visų mokinių, besimokančių bendrojo ugdymo mokyklose[3].
Tačiau privačių mokyklų finansavimas ir darbuotojų augimas išties įspūdingi. Vidutiniškai vienos įmonės pajamos augo 16 proc., rodo duomenų analitikos bendrovės „Scorify“ atlikta privačių mokyklų apžvalga. Sektoriaus darbuotojų skaičius per metus išaugo 6 proc. Įvertinus 2019 m. finansines ataskaitas pateikusias nevalstybines mokyklas, daugiausiai pajamų pernai metais gavo Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje – jos viršijo 4,5 mln. eur. Antroje vietoje – Karalienės Mortos mokykla su 4,1 mln. eur pajamomis, ši mokykla yra įdarbinusi ir daugiausiai darbuotojų – 146. Trečia pagal pajamas tarp privačių mokyklų buvo Vilniaus tarptautinė mokykla su 3,3 mln. eur pajamų. Ši mokykla taip pat moka didžiausius atlyginimus savo darbuotojams – vidutinis atlyginimas šioje mokslo įstaigoje liepos mėn. siekė 2475 eur. Toliau sąraše pagal didžiausias 2019 m. pajamas rikiuojasi Vilniaus tarptautinis prancūzų licėjus bei Klaipėdos licėjus. Tarp 20 didžiausių pagal pajamas nevalstybinių mokyklų, sparčiausiai pernai metais augo „Erudito“ licėjaus pajamos – mokykla gavo 66 proc. daugiau pajamų palyginti su 2018 m[4].
Valstybinėms mokykloms blogiau, privačioms – tik geriau
Kaip sako Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto profesorius Gediminas Karoblis, lietuviškoji švietimo sistema ima panašėti į vakaruose esančią sistemą, kai turtingi ir gabūs mokosi privačiose mokyklose, o visiems likusiems paliktos kelios abejotinos kokybės valstybinės švietimo įstaigos.
„Kai tuo suinteresuota valdančią partiją valdanti šeima, sunku ko nors tikėtis. Kuo blogesnė padėtis valstybinėse mokyklose, tuo labiau klesti privačios, o ypač – siekiančios pelno. Nereikia būti pranašiam, kai nori įžvelgti, jog palaipsniui lietuviškoji mokyklų sistema panašėja į amerikietišką arba anglišką, o ne „skandinavišką“.
Turtingieji ir išskirtiniai mokosi privačiose įstaigose, o „liaudžiai“ „palaikoma“ valstybinė sistema. Tačiau iš to gali kilti ir pranašiška mintis. Mūsų švietimo sistemos tamsa pasireiškia ne žinojimo trūkumu (žinojimo net per daug), bet saviapgaule ir apsileidimu moraliniuose dalykuose“, – sako profesorius[5].
Privačios mokyklos mokytojus vilioja iš valstybinių
„Mokytojai tampa aukso vertės. Mokyklos juos bando įvairiai vilioti. Jų yra didžiulis trūkumas“, – sako žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas. Jo teigimu, daugiausia pedagogus iš valstybinių mokyklų vilioja privačios.
„Privačios mokyklos tai naudoja kaip marketinginę priemonę, gundo, kviečia tėvus ir sako, kad tai jų privalumas“.
Vilniaus privačios gimnazijos veiklų vadovė Agnė Liubertaitė-Amšiejė pripažįsta, kad mokytojus pasikviesti iš valstybinės mokyklos teko ir jai.
„Teko. Bet nenorėčiau pasakyti, kad „pervilioti“. Iš tiesų tai turėtų būti santykis mokytojo ir mokyklos. Ir, žinoma, mokytojas žiūri, kur jam komfortabiliau“, – sako ji. .Žurnalo „Reitingai“ tyrimas atskleidžia, kad maždaug trečdalis privačių mokyklų siūlo didesnius atlyginimus nei valstybinės. Pernai pavasarį didžiausią uždarbį siūlė Vilniaus tarptautinė mokykla – beveik 1600 eurų į rankas. Tai yra gerokai daugiau negu gali pasiūlyti valstybinės mokyklos[6].
Mokytojų mažėja, likusiems darbo krūvį tik augina
Nenuostabu, kad mokytojams darbo krūvis auga kaip ant mielių. Pirmiausiai – pačių pedagogų trūksta tragiškai. Trūksta apie 4 tūkst. mokytojų, o didžiausia problema, kad kasmet pedagogo profesiją pabaigia nuo kelių iki keliolikos mokytojų.
Ypatingai smarkiai trūksta tiksliųjų mokslų mokytojų.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pripažįsta, kad mokytojais dirbti nesiveržiama, nors dabartiniai mokytojai sensta o į jų vietą ateina labai nedaug jaunimo. E. Leiputės-Stundžienės teigimu, dauguma mokytojų artėja prie šešiasdešimties metų, o tai reiškia, kad po penkerių metų jų masiškai trūks[7].
Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, 2018 metais Lietuvoje dirbo 35 674 pedagogai, kai 2022 metais – 34 037. Kitaip tariant 1,5 tūkst. mažiau[8].
Pagal naujausius švietimo sistemos pokyčius, moksleiviai Lietuvoje galės rinktis ir egzotinius mokomuosius dalykus – tokius, kaip astronomiją, filosofiją, musulmonų sunitų tikėjimą. Tai užkraus dar daugiau darbo mokytojams.
Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko Egidijaus Milešino teigimu, dar neparuošti nauji vadovėliai, jų laukti gali reikėti dar trejus metus, nors mokslai jau turės vykti.
„Aš neįsivaizduoju, kaip ministerija skaičiuoja ir kaip vertina mokytojo darbą. Kiek tai užtruks, nes realiai pasiruošti praktiškai reikia naujam ugdymo turiniui“, – teigia Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininkas Egidijus Milešinas[9].
