Teismas nusprendė: vaikas paimtas iš gimdymo namų, tad savivaldybė pažeidė tėvo teisę į šeimos gyvenimą
2026 metų kovo 26 dieną Norvegijos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą byloje HR-2026-704-A, susijusioje su vaiko paėmimu iškart po gimimo. Teismas nagrinėjo, ar buvo pažeista tėvo teisė į šeimos gyvenimą ir ar savivaldybė gali būti laikoma atsakinga už šį pažeidimą.[1]
Bylos duomenimis, vaikas iš tėvų buvo paimtas tą pačią dieną, kai gimė, ir nuo to laiko niekada negyveno su savo biologiniais tėvais. Jis buvo perduotas globėjams, su kuriais ilgainiui užmezgė stiprų ryšį.
Teismas nurodė, kad pats vaiko paėmimas tuo metu buvo laikomas pagrįstu. Tačiau ši byla nagrinėjo ne patį paėmimą, o tai, kas vyko vėliau. Tėvams buvo nustatytas itin ribotas bendravimas su vaiku.
Iš pradžių jiems leista matytis du kartus per metus po keturias valandas, prižiūrint specialistams. Tėvai ne kartą prašė ilgesnio bendravimo laiko ir svarstyti galimybę susigrąžinti vaiką, tačiau šie prašymai buvo atmesti.
Teismas nustatė, kad pažeidimas įvyko dėl ribojamo kontakto su vaiku
Tėvas kreipėsi į teismą teigdamas, kad buvo pažeista jo teisė į šeimos gyvenimą pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį. Jis reikalavo, kad savivaldybė būtų pripažinta atsakinga ir atlygintų žalą.
Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad pati vaiko paėmimo procedūra nebuvo šios bylos esmė. Taip pat nebuvo vertinami sprendimai negrąžinti vaiko tėvams. Pagrindinis klausimas buvo tai, kaip institucijos organizavo ryšį tarp vaiko ir tėvų.[2]
Teismas nustatė, kad pažeidimas kilo dėl „netinkamo bylos nagrinėjimo ir pernelyg riboto bendravimo“. Teismo vertinimu, institucijos per anksti atsisakė realaus siekio palaikyti ryšį tarp vaiko ir tėvų.
Sprendime pažymėta, kad giminystės ryšiai nebuvo tinkamai įvertinti, o sprendimų pagrindimas nebuvo pakankamai išsamus. Taip pat nebuvo užtikrinta, kad bendravimas tarp vaiko ir tėvų būtų realiai plėtojamas.
Net jei vaiko grąžinti nebuvo įmanoma, ryšio ribojimas laikytas pažeidimu
Aukščiausiasis Teismas taip pat vertino, ar situacija būtų pasikeitusi, jei bendravimas būtų buvęs platesnis arba jei būtų aktyviau siekta vaiko grąžinimo. Teismas padarė išvadą, kad net ir tokiu atveju vaikas greičiausiai nebūtų sugrąžintas biologiniams tėvams.
Nepaisant to, teismas pabrėžė, kad vien bendravimo ribojimas gali būti laikomas savarankišku pažeidimu. Teismo teigimu, toks ribojimas prisidėjo prie ryšio silpnėjimo tarp vaiko ir tėvo.
Sprendime pažymėta, kad dėl šio ribojimo atsirado emocinis atstumas, kuris turėjo ilgalaikių pasekmių. Būtent šis aspektas buvo esminis vertinant žmogaus teisių pažeidimą.
Teismas taip pat konstatavo, kad tokio pobūdžio sprendimai turi būti pagrįsti išsamia ir subalansuota analize. Šiuo atveju tokia analizė nebuvo tinkamai atlikta.
Savivaldybė pripažinta atsakinga, priteista 100 tūkst. kronų kompensacija
Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad už šį pažeidimą atsakinga yra savivaldybė. Teismas pabrėžė, kad būtent savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyba rengia bylas ir įgyvendina sprendimus, todėl jos veiksmai turi tiesioginę reikšmę.
Teismas taip pat sprendė, ar tėvo reikalavimas dėl kompensacijos nėra pasenęs. Nuspręsta, kad dėl ilgą laiką buvusio teisinio neapibrėžtumo tokie reikalavimai gali būti nagrinėjami ir vėliau.
Tėvui buvo priteista 100 000 Norvegijos kronų kompensacija už patirtą žalą. Teismas pažymėjo, kad ši suma yra simbolinė ir neatspindi viso patirto praradimo.
Sprendime taip pat akcentuota, kad tokios bylos turi platesnę reikšmę. Jau anksčiau Norvegijos Aukščiausiasis Teismas yra nagrinėjęs panašius atvejus, pavyzdžiui, 2024 metų byloje, kur motinai dėl riboto bendravimo su vaiku buvo priteista 200 000 kronų kompensacija.[3]
Šie sprendimai rodo, kad teismai vis dažniau vertina ne tik pačius vaikų paėmimo sprendimus, bet ir tai, kaip institucijos užtikrina ryšį tarp vaikų ir jų biologinių tėvų.
