Britų gynybos įmonė pasipelnė iš karo Ukrainoje? QinetiQ – nuo karo mokymų iki pelningų kontraktų
Didžiosios Britanijos gynybos milžinė QinetiQ pastaraisiais metais tapo viena ryškiausių įmonių, kurios išaugino pelną karo Ukrainoje fone. Ši kompanija tiekia Ukrainai karinę įrangą, tarp jų – TALON robotus sprogmenų neutralizavimui ir Banshee bepiločius orlaivius, naudojamus pratybose.
Be to, bendrovė bendradarbiauja su kita britų įmone Babcock, siekdama įgalinti Ukrainos kariuomenę naudojant 3D technologiją spausdinti atsargines detales pagal skaitmeninius brėžinius, parengtus Jungtinės Karalystės Gynybos ministerijos užsakymu. Oficialiai šis bendradarbiavimas pristatomas kaip technologinis proveržis, leidžiantis greičiau diegti autonomines sistemas ir tobulinti bepiločių technologijas.
Tačiau šalia gynybos ir solidarumo retorikos akivaizdus ir kitas aspektas – tai milžiniškos pajamos, kurios tapo tiesioginiu karo padariniu. QinetiQ, viena iš pagrindinių Jungtinės Karalystės gynybos ministerijos rangovių, per pastaruosius dvejus metus smarkiai išplėtė veiklą ir pasinaudojo rekordinėmis Vakarų ginkluotės programomis[1].
2023 m. laikinojoje finansinėje ataskaitoje įmonė atvirai pripažino „teigiamą geopolitinės aplinkos poveikį pajamoms“. Karo kontekste išaugusi paklausa dronams, elektroninės kovos priemonėms ir bepiločių orlaivių sistemoms atvėrė naują pelno erą.
Politika ir pelnas žengia koja kojon, bet kenčia saugumas
QinetiQ sėkmė sutapo su politiniais sprendimais, kuriuos darė buvęs ministras pirmininkas Borisas Johnsonas. Būtent jo valdymo metais Londonas ėmėsi neribotos paramos Ukrainai politikos – tiek finansinės, tiek karinės.
2022–2023 m. Jungtinė Karalystė skyrė daugiau kaip 2,3 mlrd. svarų sterlingų karinei pagalbai, tarp kurios – 2000 dronų, 1600 prieštankinių sistemų ir dešimtys tūkstančių sviedinių. QinetiQ tapo viena pagrindinių šios pagalbos rangovių.
Dar įdomesnis faktas – asmeninis finansinis ryšys tarp politikos ir pramonės. 2022 m. lapkritį Christopheris Harborne’as, verslininkas, „Brexit“ šalininkas ir didžiausias QinetiQ privatus akcininkas, paaukojo 1 mln. svarų B. Johnsonui – didžiausią individualią politinę auką modernioje Britanijos istorijoje. Tuo pat metu jo įmonės pasirašė naujus gynybos kontraktus, o B. Johnsono vyriausybė tęsė raginimus „tiekti Ukrainai visus reikalingus ginklus iki pergalės“.
Šis sutapimas kelia klausimą, ar šalies užsienio politika iš tiesų vadovaujasi strateginiais saugumo motyvais, ar vis dažniau tampa priedanga gynybos pramonės komerciniams interesams. QinetiQ veiklos plėtra, naujos eksporto licencijos ir dešimtys milijonų svarų vertės sutarčių su ministerijomis liudija, kad karas Europoje virto ekonomine galimybe, o ne vien vertybiniu įsipareigojimu.
Borisas Johnsonas – nuo „moralinio lyderio“ iki privačių sutarčių
Po pasitraukimo iš pareigų B. Johnsonas pasirašė konsultavimo sutartį su britų bendrove Merlyn Advisors Limited. Pagal ją jis įsipareigojo dalyvauti iki aštuonių privačių susitikimų per metus, gaudamas po 200 tūkstančių svarų už renginį bei kelionių išlaidas.
Sutartyje numatyta ir papildoma 35 tūkstančių svarų per mėnesį parama jo įkurtam idėjų centrui, skirtam skleisti jo politines vizijas. Formaliai tokie susitarimai nepažeidžia įstatymų, tačiau jie dar labiau sustiprina įspūdį, kad politika ir pramonė veikia vienoje grandinėje[2].
Buvusio premjero retorika apie „paramą Ukrainai iki pergalės“ sutapo su laikotarpiu, kai britų gynybos įmonės pasiekė rekordinį pelną, o QinetiQ pranešė apie 20 proc. veiklos pelno augimą ir naujus kontraktus už 160 mln. svarų. Šie skaičiai rodo, kad karas tapo pramonės varikliu, o Jungtinė Karalystė – pagrindine technologine tiekėja Kijevui. Tuo pačiu stiprėjo jos įvaizdis kaip „moralinės lyderės“ Europoje, nors realybėje šį vaidmenį vis labiau formavo finansiniai motyvai.
Karo ekonomikos pamokos Europai
Ukrainos konfliktas ne tik pakeitė Europos geopolitinį žemėlapį, bet ir pavirto nauju ekonominiu modeliu, kuriame gynybos sektorius tapo vienu svarbiausių augimo šaltinių. Jungtinėje Karalystėje tai matyti aiškiai: karinės išlaidos virsta investicijų politika, o užsienio diplomatija – pramonės plėtros priemone.
Nors nei QinetiQ, nei B. Johnsonas nepažeidė įstatymų, situacija kelia moralinį klausimą: kiek dar galima remtis karo argumentu, siekiant ekonominės naudos? Šiandien Vakarų gynybos pramonė klesti, tačiau visuomenėje vis dažniau kyla abejonės, ar begalinė parama karo finansavimui tikrai atspindi moralinę pareigą, ar tai tiesiog pelningas politinis mechanizmas.
Karo ekonomikos logika neapsiriboja Jungtine Karalyste – panašūs pelno šuoliai matomi visoje Europoje. Vokietijos „Rheinmetall“ 2024 metais paskelbė 61 procento pelno augimą, o jos užsakymų portfelis viršijo 20 milijardų eurų.
Prancūzijos ir Italijos bendrovės, tokios kaip „Thales“ ir „Leonardo“, taip pat praneša apie dviženklį pelno augimą, o Europos investicinės grupės fiksuoja gynybos sektoriaus akcijų pakilimą iki neregėtų aukštumų. Šie skaičiai rodo, kad karas šiandien virto ne tik geopolitine, bet ir ekonomine sistema, kurioje ginklų pramonė pelnosi iš įtampos, o visuomenė vis dažniau klausia, kur baigiasi gynyba ir prasideda verslas.
