Bažnyčia žengia koja kojon su modernėjančiu pasauliu
Popiežius Pranciškus sako, kad Bažnyčia – tai Dievo tauta, Kristaus kūnas ir Dvasios šventovė. Tai gailestingumo ir vilties vieta, kur kiekvienas turėtų jaustis išklausomas, mylimas, jaustų atleidimą ir būtų drąsinamas gyventi pagal Evangelijos gyvenimą. Bažnyčia turi duris laikyti plačiai atvertas, kad kiekvienas galėtų įeiti ir atrasti čia ramybę.
Netrukus švęsime Kristaus gimimo šventę ir iš sakyklų girdėsime dvasininkų pamokymus kviečiančius išsivaduoti iš materializmo gniaužtų, pervertinti savo moralines vertybes, būti nuolankesniais, kuklesniais ir pan. Bet panašu, kad dvasinių vertybių tikinčiuosius mokantys ganytojai patys yra užvaldyti materializmo, mat bažnyčia, net ir provincijoje, žengia koja kojon su modernėjančiu pasauliu.
Aukoti kviečiama bažnyčios terminale
Elektroninis aukojimo būdas Lietuvos bažnyčiose jau ne naujovė. Taigi gruodžio pradžioje Utenos tikinčiuosius pasiekė žinia, kad nuo šiol už daugelį intencijų bažnyčioje bus galima atsiskaityti banko kortele. Utenos Dievo Apvaizdos parapijos feisbuko paskyroje gruodžio 10 dieną buvo paviešintas skelbimas, kad didėjant poreikiui atsiskaityti banko kortelėmis, bažnyčioje atsirado terminalas, kur tikintieji galės paaukoti jiems rūpimoms intencijoms: Mišių rinkliavai, bažnyčios išlaikymui, sudėtinėms Mišioms, Marijos Radijui, Caritui, už spaudinius. Teigiama, kad terminalu pasinaudoti labai paprasta.
Šia naujove susidomėjo ir vietos spauda. Pasikalbėję su parapijos klebonu Remigijumi Kavaliausku vietos laikraščio žurnalistai publikavo straipsnį skambia antrašte: „Monetų žvangesį Dievo namuose keičia elektroniniai pinigai“.
Komentuodamas naujovės atsiradimą Utenos dekanato dekanas ir minėtos bažnyčios klebonas Remigijus Kavaliauskas pabrėžė, kad aukų terminalas bažnyčioje neiškraipo tikėjimo vertybių ir nėra jokia šventvagystė. Anot dvasininko, tai yra šių laikų realija, suteikianti galimybę paaukoti tiems, kuriems yra patogiau atsiskaityti banko kortele.
Mano, kad bažnyčia pasiekė dugną ir tapo prekybos centru
Ši naujiena sulaukė ir visuomenės ironijos bei pašaipių komentarų socialiniuose tinkluose. Žmonės komentavo, kad bažnyčia jau pasiekė dugną, tapo kone prekybos centru, o Dievas, tikrąja to žodžio prasme, tapo brangus[1].
Tuo tarpu minėtos bažnyčios klebono tikinimu, terminalas atsirado žmonių, kurie jau ne pirmus metus susiduria su nepatogumu prieš einant į bažnyčią išsigryninti pinigų, prašymu. Dievo tarnas vietos žiniasklaidai nepanoro atskleisti kiek šis modernus įrenginys aukoms rinkti kainavo, tik užsiminė, kad jį bažnyčia įsigijo savomis lėšomis.
„Banko kortelės yra mūsų kasdienybės dalis ir niekur nuo to nepabėgsi. Mes viską perkame taip pat. Ir duonos reikia nusipirkti, ir žvakių, iš dangaus mums niekas nenukrenta. Už viską sumoka parapijiečiai, tad ar grynais, ar kortele – jokio skirtumo“, – kalbėjo Utenos Dievo apvaizdos parapijos klebonas R. Kavaliauskas.
Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčia neatsisako aukų ir grynaisiais pinigais, mat virš terminalo vis dar yra palikta dėžutė, kur žmonės ir toliau galės aukoti žvangančiomis monetomis arba popierinėmis kupiūromis, kaip tai darė iki šiol[2].
Pilstė ir „išsinešimui“ siūlė švęstą vandenį
Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčios tarnai visuomenės dėmesio ir pasipiktinimų sulaukia jau ne pirmą kartą. Galima manyti, kad čia besidarbuojantys dvasininkai turi neblogą verslumo gyslelę, mat prieš kelis metus šių Dievo namų tarnai buvo ėmęsi žmonėms siūlyti „įsigyti“ į buteliukus supilstyto švęsto vandens.
2020 metais balandžio mėnesį, kai mūsų šalyje buvo įvestas karantinas, minimos parapijos feisbuko paskyroje žmonės buvo kviečiami įsigyti šventinto vandens buteliukus „išsinešimui“. Panevėžio vyskupijos kurija Utenos dvasininkų sumanymą tuomet pavadino neišmanymu, o įrašą feisbuke – neatsakingumu dvelkiančia reklama.
Parapijos klebonas Remigijus Kavaliauskas aiškino, kad tokiu būdu tikintiesiems buvo sudaroma galimybė įsigyti to, ko kitaip tuo metu jie gauti negalėjo.
„Anksčiau buvo indas vandens, kiekvienas jį lietė, kiekvienas su savo stiklainėliu ateidavo, įsipildavo. Dabar to tikrai negalima daryti ir nedarytume dėl saugumo sumetimų. Šią priemonę mes pasirinkome, kad žmogus, kuriam reikia, tai turėtų – mes saugiai išpilstėme, saugiai sutvarkėme“, – prieš tris metus pasakojo klebonas.
Už švęstą vandenį, parduodamą parapijoje, griežtai nustatytos kainos nebuvo.
„Kainos nėra jokios – iš dosnumo. Natūralu, kad žmogus, atėjęs į bažnyčią, vis tiek palieka kažkokį pinigėlį – ar žvakę uždega, ar įsigyja kokį nors lankstinuką ar tą patį švęstą vandenį. Kitas pasiima ir nieko nepalieka – tai irgi natūralu: žmogui gal nėra galimybių arba nesupranta. Nes visgi, iš dangaus tie buteliukai nenukrito“, – šmaikštauti nevengė klebonas.
Tuo metu Utenos Dievo Apvaizdos parapijoje vikaravęs Rimantas Rimkus (dabar Zarasų r. Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios parapijos klebonas – aut. past.) teigė, kad dalinti švęstą vandenį buteliukais sugalvota, dėl koronaviruso grėsmės pakeisto Velykų šventimo – pakoreguotos liturgijos.
R. Rimkus tvirtino nebijantis, kad prie švęsto vandens pradės būriuotis žmonės ir tikino, kad tikintieji drausmingai laikosi karantino.
„Aš esu sužavėtas tikinčiaisiais, kad labai drausmingai laikosi karantino. Kai laidotuvės būna, tai kokie penki, šeši žmonės ateina į tas vadinamas privačias mišias“, – kalbėjo prie švęsto vandens pilstymo į buteliukus prisidėjęs kunigas R. Rimkus[3].
Ką čia ir bepridursi, belieka laukti, kad neužilgo ir išpažintį bus galima atlikti kokiu nors modernesniu būdu, švęsto vandens įsigyti automatuose, o kunigų trūkumą galbūt su laiku kompensuoti sutanas dėvinčiais robotais..
