Ukrainos žiniasklaidos laisvė – visiškai sunaikinta
Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, abi šios šalys susidūrė su milžiniškais propagandos srautais viena kitos atžvilgiu ir abiejose šalyse išaugusiu informacijos slopinimu. Tačiau jeigu apie Rusijos cenzūros pinkles kalbama daug, tai situacija Ukrainoje stebina ne vieną.
Ukrainoje po Rusijos invazijos žiniasklaidos padėtis smarkiai pablogėjo: gegužės mėnesį paskelbtame žiniasklaidos laisvės reitinge Ukraina nukrito iš 97 į 106 vietą iš 180 šalių[1].
Situacijos netaiso ir tai, kad Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą, kuris šalies valdžiai suteiks neribotas galimybes įvesti visuotinę cenzūrą. Šis naujas įstatymas įpareigoja Ukrainos nacionalinę radijo ir televizijos tarybą griežtai kontroliuoti visą šalies žiniasklaidą. Tai precedento neturintis atvejis nepriklausomoje Ukrainoje.
Minėta nacionalinė radijo ir televizijos taryba įgauna teisę leidinių redakcijoms siuntinėti „privalomus vykdyti nurodymus“, skirti baudas ir duoti įsakymus interneto tiekėjams blokuoti tam tikrus internetinius puslapius[2].
Ukrainos žurnalistų profsąjunga teigia, kad šis įstatymas sukuria cenzūros tarnybas ir panaikina nuomonių įvairovę. Europos žurnalistų sąjunga siūlo Ukrainos vyriausybei tokį įstatymą atšaukti, tačiau valdžios kritikai primena, kad analogiški veiksmai šalyje vyksta jau ne vienerius metus.
Ukrainos valdžios cenzūros mastai niekuo nenusileidžia Kremliui
Drakoniškais žiniasklaidos cenzūros įstatymais Ukrainos valdžiai suteikiama didesnė laikraščių ir televizijos transliuotojų kontrolė, o dalis nepriklausomų ekspertų ir patys žurnalistai šį vyriausybės žingsnį vertina kaip keliantį pavojų demokratijai ir žodžio laisvei.
Iš tiesų Ukrainos valdančioji partija prasidėjus karui nusprendė griežtinti spaudos kontrolę. Toks sprendimas gali būti pateisinamas manymu, kad įtemptoje situacijoje atsidūrusią tautą būtina apsaugoti nuo teroristinės šalies-agresorės retorikos ir Kremliaus propagandos, tačiau pasirinkti veiksmai ir žiniasklaidos kontrolės praktikos niekuo nenusileidžia tos pačios Rusijos metodams.
Pagal naująjį teisės akto projektą, visos žiniasklaidos priemonės tampa pavaldžiomis vienai valstybinei institucijai, kuri tampa tokia įtakinga, jog gali skirti baudas ar įspėjimus, o galiausiai, net uždaryti bet kurią žiniasklaidos priemonę. Paprastai tariant, pagal įstatymo projekto įgaliojimus Ukrainos nacionalinė televizijos ir radijo transliavimo taryba įgyja teisę reguliuoti laikraščius, internetinę žiniasklaidą ir skaitmenines platformas, teikiančias žiniasklaidos paslaugas, kartu su jau turimais televizijos ir radijo įgaliojimais.
Deja, bet tai jau ne pirmas kartas, kai Ukrainos vyriausybė bando priimti teisės aktus, kuriais siekiama taip masiškai kontroliuoti žiniasklaidą. Panašus įstatymas pasirodė beveik prieš trejus metus, Volodymyro Zelenskio valdymo pradžioje.
Jau tuomet dauguma Ukrainos žurnalistų organizacijų kategoriškai nepritarė šiam teisės aktui. Buvo manoma, kad įstatymas per griežtas. 2020 m. gegužę Ukrainos parlamentas jam nepritarė ir įstatymas buvo išsiųstas peržiūrai. Dabar, kai žiniasklaidos laisvę šalyje temdo klausimas dėl pačios tautos laisvės ir nepriklausomybės, tokie „nereikšmingi“ įstatymai yra priiminėjami žymiai lengviau.
Dabartinės Ukrainos valdžios vykdoma cenzūra Vakarų partneriams prasprūsta pro akis
Siekdama priimti naująjį žiniasklaidos įstatymą, Ukrainos vyriausybė ir jos sąjungininkai parlamente pasitelkė retoriką apie reformų būtinybę. Tačiau šiuo atveju užmiršo ne tik dabartinę karo situaciją, tačiau ir tai, kad Ukraina deda dideles viltis netolimoje ateityje prisijungti prie Europos Sąjungos (ES) ir žengti demokratiniu keliu.
Nors ES politika pasižymi netobulumu ir dažnu hipokritiškumu, žiniasklaidos laisvės situacija yra stebima ir vertinama. Jeigu ne karo aplinkybės, galima manyti, kad ES iš Ukrainos, kaip iš potencialios Bendrijos narės, reikalautų skubaus priimto įstatymo atšaukimo ir reformų, garantuojančių žiniasklaidos laisvę. Tačiau dabar to nėra, nors Ukrainos žiniasklaidos cenzūros mašina veikia jau seniai[3].
Dar kai buvęs prezidentas Viktoras Janukovyčius, siekdamas numalšinti masinius protestus 2014 m. sausio mėnesį įvedė vadinamuosius diktatūros įstatymus, Ukrainos žurnalistai buvo pasipiktinę. Šiais įstatymais siekta apriboti oficialiai neregistruotų naujienų agentūrų darbą ir blokuoti interneto svetaines, kuriose buvo rasta „neteisėtos“ informacijos.
Šiandienos žiniasklaidos teisės aktų projekte yra panašių pasiūlymų, o kai kurie jų yra arba turi galimybę tapti net griežtesniais. Tai sukuria pavojų Ukrainai tapti panašia šalimi, kaip diktatūromis vadinamos Rusija ar Baltarusija. Vis dėlto, tik vienintelė Ukrainos nacionalinė žurnalistų sąjunga (NUJU), remiama Europos žurnalistų federacijos, atvirai prieštarauja dabartiniam įstatymo projektui.
Tai nestebina. Ukrainos pareigūnai sumaniai naudojasi Rusijos karu, kad nukreiptų visuomenės dėmesį nuo pernelyg griežto Ukrainos žiniasklaidos reguliavimo. Be to, šalies miestuose ir kaimuose krentant bomboms ir žūstant civiliams, kvestionuoti žiniasklaidos ribojimą tampa tarsi neetiška.
Ironiška, bet siekiant reguliuoti Ukrainos žurnalistų veiksmus, įstatymo projekte numatyta, kad jie privalo laikytis ir tam tikro etikos kodekso. Tai savaime tampa dar viena cenzūros forma. Iki šiol etikos kodekso laikymasis buvo savanoriškas, jis reiškė, kad jo negalima panaudoti cenzūrai ar politiniam spaudimui. Pagal naują teisės aktą, etikos kodeksą tvirtins reguliavimo institucijos, kurios reguliuos bet kokius pažeidimus[4].
Jei iš tiesų nustatomi pažeidimai, Nacionalinės tarybos reakcija ir jos įgaliojimai gali būti įvairūs: nuo įspėjimo iki baudos ar visiško žiniasklaidos priemonės uždarymo. Problema, kad įvedus teisinę atsakomybę už profesinės etikos normų pažeidimą, gali būti pakenkta ne tik žodžio laisvės pagrindams, bet ir iškilti pavojus visiems žurnalistams, kurie griežtai kritikuoja Ukrainos valdžios institucijas ar pareigūnus.
O tuo tarpu Ukrainos televizija jau yra praktiškai monopolizuota valstybės, žiniasklaida pripildyta propagandos ir kontrpropagandos.
V. Zelenskis pagalbos prašyti išvyko net į JAV
Vakarų partneriai vidinių Ukrainos problemų kol kas nemato arba nenori jų matyti. Tuo sumaniai naudojasi karo draskomos šalies valdžia ir toliau nepaliaujamai apeliuoja į Vakarų partnerių sąmonę, siekiant užsitikrinti karinę ir finansinę paramą.
Ukrainos prezidentas V. Zelenskis trečiadienį net netikėtai išvyko į JAV, kur Vašingtone susitiks su prezidentu Joe Bidenu, surengs spaudos konferenciją Baltuosiuose rūmuose ir pasakys kalbą bendroje Kongreso sesijoje[5].
Manoma, kad vizito metu J. Bidenas paskelbs apie dar 2 mlrd. dolerių JAV karinę pagalbą. Dalis ekspertų mano, kad V. Zelenskis prašys JAV aprūpinti jo šalį „ATACMS“ raketomis, galinčiomis pasiekti taikinį už 300 kilometrų. Taip pat bus prašoma ir bepiločių „Gray Eagle“ ir „Reaper“[6].
Ši V. Zelenskio kelionė yra pirmasis užsienio vizitas nuo invazijas vasario 24 dienos, kai prasidėjo karas.
