Šiandien pasaulis nubudo kitoks
Britanija. Kanada. Australija. Trys šalys, stovėjusios kartu šimtus metų, šiandien vienu balsu ištarė: mes pripažįstame Palestinos valstybę. Ir tai nėra eilinis diplomatų pasirašytas dokumentas. Tai – lūžio akimirka. Istorijos kryptis, perbraižyta vienu sakiniu.
Įsivaizduokite – šimtmetis nuo Balfūro deklaracijos, kai britai pažadėjo vieną žemę dviem tautoms. Ir šiandien tie patys britai pagaliau pripažįsta, kad palestiniečiai turi teisę gyventi savo valstybėje. Po metų karo Gazoje, po dešimtmečių pažeminimų, po nesibaigiančių pažadų. Tai – politinis žaibas, kuris nušvietė visą pasaulį.
Prie šių trijų prisijungia ir kitos šalys
Portugalija. Netrukus Prancūzija. Belgija, Malta, Liuksemburgas. Banga juda per Europą. Jau daugiau kaip 140 pasaulio valstybių oficialiai pripažino Palestiną. Ir dabar šis skaičius auga. O kartu su juo auga ir spaudimas Izraeliui, kuris vis dar kartoja: „Tai neįvyks.“ Netanyahu šiandien grasiai pareiškė, kad Palestinos valstybės nebus. Bet jo balsas skamba lyg šauksmas tuštumoje, kai sąjungininkai vienas po kito suka nuo jo veido.
Palestinos prezidentas Abbasas dėkoja. Hamas šaukia, kad neužtenka žodžių – reikia veiksmų. O Gazos gatvėse žmonės švenčia, nors aplink griuvėsiai. Jie šoka tarp dulkių. Jie dainuoja tarp ašarų. Jie tiki, kad šiandien prasideda kažkas naujo.
Ir kas tuo metu Lietuvoje?
Tyla.
Mūsų žiniasklaida užsiėmusi antraeilėmis dramomis. Vieni ginčijasi, kieno kaltė dėl kainų. Kiti laidoja politines karjeras dėl skandalų. Bet apie šį istorijos lūžį – vos keli sakiniai portaluose, įkišti tarp reklamų ir sporto rezultatų. Nėra diskusijos. Nėra aiškaus žodžio. Lyg mūsų tai neliestų. Lyg mes būtume sala, užmiršusi, kad priklausome pasauliui.
Valdžia?
Jie nežino, ką sakyti. Užsienio reikalų ministras tik mėtosi frazėmis apie „tinkamą momentą“ ir „plačią Europos poziciją“. Kitaip tariant – laukia, kuria kryptimi papūs vėjas. Jei pripažins Prancūzija – gal ir mes. Jei ne – tylėsime dar metus. Toks mūsų „strateginis“ stuburas. Tokia mūsų „drąsa“.
Bet istorija nestovi vietoje
Ji veržiasi kaip upė. Ir šiandien ši upė neša pasaulį link dviejų valstybių sprendimo. Link taikos, kurios visi jau seniai laukia. Ne tobulos, ne paprastos, bet būtinos. Nes kiek dar vaikų turi žūti Gazoje? Kiek dar raketų turi kristi ant Izraelio miestų? Kiek dar motinų turi laidoti savo sūnus?
Britanija, Kanada, Australija pasakė: gana. Atėjo metas pripažinti Palestiną. Ir jų balsą netrukus sustiprins kiti. Tai nebe periferinė idėja. Tai – nauja tarptautinė realybė. O Amerika? Tyli. Nes bijo pripažinti, kad pasaulis jau nebėra vienos sostinės diktuojamas.
Ir mes, lietuviai, stovime kryžkelėje
Galime likti su tais, kurie visada vėluoja, visada seka iš paskos. Arba galime pagaliau pasakyti garsiai: mes remiame teisingumą. Mes remiame dviejų valstybių sprendimą. Mes pripažįstame, kad palestiniečiai turi teisę į žemę, kaip ir izraeliečiai turi teisę į saugumą.
Tai nėra popierinė diskusija. Tai klausimas, kas mes esame. Ar mes valstybė, kuri turi stuburą, ar mes tiesiog vėliava, linguojanti pagal svetimą vėją? Šiandien pasaulis klausosi. Ir mūsų tyla jau yra atsakymas.
Šiandien Britanija, Kanada, Australija parašė istoriją. Rytoj ją tęs kiti. O mes? Likome stebėtojais. Bet istorija nemėgsta stebėtojų. Ji baudžia tuos, kurie delsia. Nes kai visi jau bus pasakę savo žodį, Lietuva bus prisiminta ne dėl drąsos, o dėl tylos.
Ir tai – pats skaudžiausias pripažinimas.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
