Turkijos ir Rusijos santykiai karo akivaizdoje tik pagerėjo
Stebint įvykius pasaulyje, galima išvysti daug keistų fenomenų, tačiau panašu, kad diplomatijos ir gebėjimo įtikti visiems srityje, niekas negali lygintis su Turkija. Gerus santykius su Rusija palaikanti valstybė geba žongliruoti politikos sferoje kaip lyderiaujanti šalis, kuri neužsitraukia Ukrainos pykčio ir padeda kurti dialogą su Rusija.
Turkijos žvaigždė pasaulio politikos padangėje sužibo Kremliui vos pradėjus atvirus karinius veiksmus prieš Ukrainą. Kol Vakarų valstybės viena po kitos suskubo įvedinėti sankcijas šaliai agresorei, Turkija nesiėmė tokių drastiškų veiksmų. Atvirkščiai – ji nerodė palaikymo tokiems sprendimams ir tapo prekybos bei investicijų tiltu tarp Rusijos ir Vakarų šalių.
Per visą karo laikotarpį Turkijoje Rusijos piliečiai sėkmingai atostogavo, o turtingesni masiškai supirkinėjo įvairų nekilnojamąjį turtą[1]. Vien nuo 2022 metų vasario iki birželio mėnesio 5 000 rusų įsigijo nekilnojamojo turto visoje Turkijoje. Šis skaičius, panašu, turi tendenciją augti, nes vien birželio mėnesį atsirado 1 275 pirkėjai iš Rusijos[2].
O skubėjimas pirkti NT vargu ar gali stebinti, mat kiekvienas užsienietis, kuris investuoja ar perka nekilnojamąjį turtą, viršijantį 388 000 eurų sumą, mainais gauna Turkijos pilietybę. Tai itin paprastas būdas perkelti savo veiklą ir išvengti sankcijų, žinoma, jei turi pinigų.
Dabar nuvykus į Turkiją labai didelė tikimybė apsistoti rusų oligarchams priklausančiuose viešbučiuose, valgyti jų restoranuose ar aplankyti kitus verslo objektus, kurie žeria papildomus turtus Rusijai.
Šimtai Rusijos įmonių persikėlė į Turkiją arba įkūrė Turkijoje naujus subjektus. Tokiu būdu nuo pasaulio neva atskirta Rusija iš esmės ir toliau sėkmingai randa būdų patekti į kurortines vietas, užsidirbti iš Vakarų valstybių gyventojų ir sparčiai investuoti už Rusijos ribų. Taip apeinami net ir griežtieji importo ir eksporto apribojimai.
Be to, pigiau gaunama nafta ir gamtinės dujos iš Rusijos bei atominės elektrinės finansavimas padeda stabilizuoti Turkijos ekonomiką.
Turkija sėkmingai padidino Rusijos naftos importą ir su Juodosios jūros kaimyne bendradarbiauja dėl planuojamo gamtinių dujų mazgo ir atominės elektrinės statybos. Visa tai vyksta tuo pačiu metu, kai Vakarai stengiasi apriboti Maskvos pajamas iš energijos eksporto ir dėl to šalys pačios kenčia įvairius ekonominius nesklandumus. Arifas Akturkas, energetikos konsultantas ir buvęs Turkijos valstybinės gamtinių dujų bendrovės „Botas“ vadovas, taip aiškino, kodėl abi valstybės su mielu noru bendradarbiauja karo akivaizdoje[3]:
„Erdoganui reikia Rusijos, nes Turkija neturi gerų santykių su NATO narėmis. Putinui reikia Turkijos, kad galėtų atverti pasaulį, ypač iš Juodosios jūros regiono.“
Turkija prieštarauja Švedijos priėmimui į NATO
Tad iš esmės, per šiuos nepilnus metus, Turkija smarkiai sustiprino santykius su Rusija ir tapo bene viena geriausių jos sajungininkių. O Vakarai ir toliau sėkmingai žvelgia į Turkiją kaip į puikų įrankį, bandant užbaigti Rusijos ir Ukrainos karą.
Kodėl? Nes tuo pačiu metu, kai Turkija stiprino ir toliau tebestiprina savo ekonomiką padedama Rusijos, ši šalis tiekė ginklus Ukrainai ir uždarė kelią per Juodąją jūrą atvykstantiems Rusijos karo laivams. Nors Turkija nori naudotis Rusija dėl gaunamų papildomų lėšų ar pigesnių žaliavų, ji lygiai taip pat trokšta išlikti Vakarų sąjungininke.
Turkija ginklus tiekė kaip NATO narė. Kol kas ši šalis nėra pilnateisė ES narė. Tačiau ji priklausydama NATO taip pat elgiasi gan dviprasmiškai. Štai veikiausiai niekam ne paslaptis, jog Turkija nesutinka, kad į NATO būtų priimtos Švedija ir Suomija.
Turkijos prezidentas Tayyipas Erdoganas ypač prieštarauja Švedijos prisijungimui, nes tvirtina, jog ši nesilaiko sandorio. Šiuo metu derybos yra atidėtos neribotam laikui, nors tiek Švedija, tiek Suomija nerimauja dėl savo saugumo Rusijos su Ukraina karo akivaizdoje. Turkija tvirtina, jog Švedija nesiima pakankamų veiksmų prieš Kurdistano darbininkų partijos kovotojus, kurie 1984 metais griebėsi ginklų prieš Turkiją ir yra laikoma teroristine grupe[4].
Tiesa, kai kurie ekspertai mano, jog kadangi gegužės mėnesį vyks rinkimai, T. Erdoganas taip bando nukreipti rinkėjų dėmesį nuo pragyvenimo išlaidų krizės ir drauge sukurti tarptautinio valstybės veikėjo įvaizdį. Be to, gali būti, kad NATO ratifikavimą Turkijos prezidentas mėgins panaudoti kaip susitarimo su JAV dalį. Mat šiuo metu šių dviejų valstybių santykiai gan įtempti dėl Turkijos konflikto su Sirijos kurdų kovotojais, kurie turi JAV paramą kovoje su „Islamo valstybe“.
Beje, NATO veikiausiai yra vienintelė organizacija, kuri gan skeptiškai žiūri į Turkiją. Tarp šalių atstovių girdisi pasiūlymų išmesti šią šalį iš NATO. Tačiau kol NATO delsia ir leidžia Turkijai būti savo gretose nepaisant jos draugiškų santykių su Rusija, pati Turkija yra apsiėmusi taikdarės rolę. Paradoksalu, jog ta pati valstybė, kuri pasisakė prieš griežtas sankcijas Rusijai ir leidžia šalies agresorės oligarchams masiškai supirkinėti įvairų NT, drąsiai pasisako už spartesnes derybas su Rusija. Turkijos prezidentas netgi tikina, jog Turkija gali būti puikia tarpininke tinkamai susikalbant su Rusija.
Tad verta pasvarstyti, kieno poziciją tokiose derybose Turkija mėgintų palaikyti labiausiai – Rusijos ar Ukrainos. Sprendžiant iš visų karo laikotarpiu pastebėtų veiksmų, labiau atrodo, jog būtų stengiamasi derėtis dėl kuo švelnesnio ir palankesnio susitarimo Rusijos atžvilgiu.
ES šalių viršūnių susitikimas vyks Turkijoje
Rusijos invazijos į Ukrainą metinių proga Europos Sąjunga planuoja surengti didelį renginį. Jau patvirtinta, jog karo draskomos valstybės palaikymui skirtas ES šalių viršūnių susitikimas vyks ne kur kitur, o Turkijoje.
ES delegacijos Turkijoje vadovas Nikolausas Meyeris-Landrutas sakė, jog į šį svarbų renginį bus pakviestas Ukrainos vyriausybės pareigūnas. Žinoma, jame dalyvaus ir Turkijos atstovas, nors šalis kol kas laikoma tik kandidate prisijungti prie ES.
Šiame renginyje bus nagrinėjamos geopolitinės ir ekonominės karo pasekmės. Pats N. Meyeris-Landrutas aiškino[5]:
„Tai taip pat būdas išreikšti mūsų paramą Ukrainai. Praėjusiais metais, vasario 24 dieną, Rusijos agresijos pradžia buvo lemiamas momentas Europos istorijoje.“
Jis netgi sulygino Rusijos agresijos Ukrainoje pradžią su kruvinais Rugsėjo 11-osios įvykiais JAV:
„Žmonės dažnai sako, kad Rugsėjo 11-oji buvo permainų akimirka Amerikos saugumo istorijoje. Sakyčiau, panaši svarbi Europos saugumo situacija yra 2022 metų vasario 24 diena. Mūsų žemyne vyksta karas, didelis žiaurus karas, karas su pasekmėmis, peržengiančiomis Europos žemyno ribas.“
Keista, kaip ta pati valstybė, kuri nepalaikė griežtų sankcijų Rusijai ir toliau glaudžiai su ja bendrauja, vis tiek taip jautriai kalba apie Ukrainos atvejį. Negana to, Ukrainai dedikuotas renginys taip pat vyks Turkijoje. Turkija yra viena aktyviausių šalių, siekiančių užtikrinti nuolatines paliaubas tarp Ukrainos ir Rusijos. Tik ji taip meistriškai balansuoja tarp Rusijos ir Vakarų, jog sunku suprasti, kurią pusę iš tiesų palaiko…
Bet niekas per daug nekvestionuoja Turkijos veiksmų ir netgi atvirkščiai, giria ją dėl subtiliai subalansuoto tarpininkės vaidmens prisiėmimo, išlaikant atvirus ryšių kanalus su abiem kariaujančiomis pusėmis. Tuo tarpu kiek giliau į visą padėtį žiūrintys ekspertai mano, jog Turkija ir toliau bandys žongliruoti tarp dviejų ugnių: palaikyti puikius santykius su Rusija, bet drauge išsaugoti partnerystę su Vakarų pasauliu[6].
Gal jau pats metas ir Lietuvos politikams, itin dažnai kertantiems iš peties ir nevengiantiems susigadinti santykių su kitomis šalimis, pasimokyti diplomatijos subtilybių iš Turkijos?
