Papildomas poilsis suteikiamas pagal kiekvieną darbo sutartį
Dirbant keliose darbovietėse daugelis tėvų svarsto, ar „mamadieniu“ arba „tėvadieniu“ galima pasinaudoti tik vienoje darbovietėje, ar teisė galioja visose. Pasak teisininkės Raimondos Joskaudienės, rinktis vieno darbdavio nereikia.
„Rinktis vieno darbdavio nereikia. Tačiau yra svarbi sąlyga – papildomo poilsio trukmė kiekvienoje darbovietėje priklauso nuo joje nustatytos darbo laiko normos“, – nurodė R. Joskaudienė[1].
Teisininkė primena, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 straipsnio 3 dalis numato papildomas garantijas vaikus auginantiems darbuotojams. Vieną vaiką iki 12 metų auginantiems darbuotojams priklauso viena papildoma poilsio diena per tris mėnesius arba darbo laiko sutrumpinimas 8 valandomis per tris mėnesius.
Auginantiems du vaikus iki 12 metų arba vaiką su negalia iki 18 metų suteikiama viena papildoma poilsio diena per mėnesį arba darbo laiko sutrumpinimas dviem valandomis per savaitę.
Tuo metu auginantiems tris ir daugiau vaikų iki 12 metų arba du vaikus iki 12 metų, kai vienas ar abu turi negalią, priklauso dvi papildomos poilsio dienos per mėnesį arba darbo laiko sutrumpinimas keturiomis valandomis per savaitę. Už šį papildomo poilsio laiką darbuotojui mokamas jo vidutinis darbo užmokestis.
Poilsio trukmė priklauso nuo darbo laiko normos
R. Joskaudienė atkreipia dėmesį, kad Valstybinė darbo inspekcija yra išaiškinusi, jog dažnai minimos aštuonios papildomo poilsio valandos apskaičiuotos pagal įprastą 40 valandų darbo savaitę. Todėl ne visu etatu dirbantiems darbuotojams papildomo poilsio trukmė apskaičiuojama proporcingai jų darbo laikui.
Anot teisininkės, jei darbuotojas dirba 20 valandų per savaitę, jam priklauso keturios papildomo poilsio valandos, o ne aštuonios. Tas pats principas taikomas ir kitoms darbo laiko normoms, todėl kiekvienoje darbovietėje papildomo poilsio trukmė apskaičiuojama atskirai.
Tas pats principas galioja ir trims darbovietėms
R. Joskaudienė primena, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra viešai išaiškinusi dviejų darboviečių atvejį. Ministerijos teigimu, jei darbuotojas dviejose įmonėse dirba po pusę etato, papildomu poilsiu jis naudojasi abiejose darbovietėse, kiekvienoje gaudamas po keturias valandas. Toks aiškinimas grindžiamas tuo, kad sudarytos atskiros darbo sutartys ir kiekvienoje darbovietėje darbo laikas apskaitomas atskirai.
Pasak teisininkės, pagal tą pačią taisyklę toks principas taikomas ir trims savarankiškoms darbo sutartims.
Ji pateikia ir praktinį pavyzdį: jei darbuotoja augina du vaikus iki 12 metų ir dirba vienoje darbovietėje 20 valandų per savaitę, o kitose dviejose – po 10 valandų, pirmasis darbdavys suteikia keturias papildomo poilsio valandas, o kiti du – po dvi valandas.
„Iš viso – 8 apmokamos poilsio valandos. Kiekvienas darbdavys apmoka būtent jo darbovietėje suteiktą poilsio laiką pagal darbuotojos vidutinį darbo užmokestį.
Prašymas turi būti pateikiamas kiekvienam darbdaviui atskirai. Norint turėti vieną ištisą laisvą dieną, praktiškai verta visose darbovietėse derinti tą pačią datą.“ – pridūrė teisininkė.
Ką sako teismų praktika?
R. Joskaudienės teigimu, viešai paskelbtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kuri tiesiogiai nagrinėtų „mamadienio“ ar „tėvadienio“ suteikimą keliose darbovietėse, rasti nepavyko. Vis dėlto ji atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-141-852/2019.
Pasak teisininkės, šioje byloje teismas pabrėžė, kad darbdavys negali savo nuožiūra atsisakyti suteikti darbuotojo pasirinktą papildomo poilsio dieną ar vienašališkai jos perkelti. Tokį sprendimą darbdavys gali priimti tik įrodęs konkrečias ir objektyvias priežastis. Jei darbuotojo nurodytą dieną suteikti poilsio objektyviai neįmanoma, šalys turi susitarti dėl kitos tinkamos datos.
„Trys darbovietės nereiškia, kad turite pasirinkti tik vieną. Teisė į „mamadienį“ ar „tėvadienį“ įgyvendinama kiekvienoje savarankiškoje darbo sutartyje, tačiau papildomo poilsio trukmė skaičiuojama proporcingai darbo laiko normai.“ – užbaigė R. Joskaudienė.
