6 valandų darbo diena: didesnis efektyvumas ir daugiau laiko sau
Kad ir kaip žvelgtume, pandemija į tradicines darbo praktikas privertė pažvelgti kitaip. Anksčiau mažai kas kvestionavo darbinius įpročius ir praktikas: tik maža dalis žmonių dirbo nuotoliniu būdu, dažniausiai tai būdavo savarankiškai dirbantieji, įvairių sričių kūrybininkai.
Eilinio ofiso žmogaus gyvenimas sukosi ne apie asmeninius poreikius, santykius, pomėgius ar hobius, bet apie darbą. Keltis bent kelias valandas prieš darbo pradžią vien tam, kad nepakliūtum į kamštį? Be problemų. Vasaros karščių metu dėvėti nepatogią uniformą ar judesius varžantį kostiumą? Juk visi taip daro!
Mažai kas domėjosi ir beveik visoje Europoje įprasta 8 valandų darbo dienos efektyvumu. Juk visi dirba nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos vakaro. Nors kai kurie vadybos specialistai pusę lūpų kalba apie tai, jog dažniausiai bent kelios tokios darbo dienos valandos yra iššvaistomos tuštiems plepalams ar betiksliam naršymui internete, darbdaviai atsargiai žiūri į kitokius darbo valandų rėmus[1].
Vis tik, iš tiesų pakeitus dabartines nuostatas, darbo efektyvumas tikėtina nei sumenktų, nei kažkiek išaugtų. Priklausomai nuo darbo pobūdžio, rytai dažnai būna lėti: vos atvykę į biurą darbuotojai įsijungia kompiuterius, ruošia kavą, peržiūrinėja elektroninius laiškus – dažniausiai nepuolama rengti ataskaitų ar ruošti svarbių prezentacijų.
Panašiai ir darbo dienos pabaigoje: darbai pabaigiami, tačiau naujų imtis jau kaip ir neapsimoka, o žvelgiant į gatvėse susidarančias spūstis dar apie 16 valandą galima spėlioti, jog kai kurie darbuotojai iš darbo vietos, galėdami, pasišalina ir ne viena minute anksčiau.
Trumpesnė darbo diena galėtų čia ir pasitarnauti. Betikslis akių dūmimas ir darbo imitavimas kenkia produktyvumui, motyvacijai, skatina tinginystę. Darbuotojai, žinodami, jog turi žymiai labiau limituotą laiko tarpą dienos darbams atlikti, tikėtina padarys tą patį greičiau. O be to ir jausis žymiai labiau motyvuoti, nes žinos, kad grįžę į namus turės daugiau laiko savo asmeniniams reikalams.
Eksperimentinis bandymas pasiteisino: darbuotojai jautėsi laimingi ir aktyvūs
Remiantis psichologų, vadybininkų bei žmogiškųjų išteklių specialistų teorijomis, Švedijoje, Geterborgo miesto Svartedalenso slaugos namuose dirbančios slaugytojos metus bandė naująjį 6 darbo valandų modelį. Darbuotojų alga ir kasdienės veiklos nekito, tiesiog sutrumpėjo pati darbo diena. Visas šis tyrimas buvo finansuotas Švedijos vyriausybės, nes tikėtasi, jog rezultatai parodys, ar naują darbotvarkės praktiką verta pritaikyti didesniu mastu.
Tyrimas atskleidė, jog trumpiau dirbantys slaugos specialistai rečiau susidūrė su sveikatos negalavimais ir sumenko nedarbingumo pažymėjimų poreikis. Pastebėtas ir mažesnis susidomėjimas laisvadieniais. Tyrime dalyvavę darbuotojai nurodė, jog jautėsi 20% laimingesni, taip pat išsiskyrė energija ir gera nuotaika.
Pažymėtina ir tai, jog net 64% ištirtųjų nurodė, kad po darbo jautėsi energingesni užsiimti savo pasirinktomis veiklomis, hobiais, leisti laiką su šeima. Darbuotojai nurodė ir tai, kad trumpesnė darbo diena rodo didesnį darbdavio rūpestingumą ir dėmesį[2].
Jei viskas taip puiku, kodėl tuomet masiškai nėra keičiama įprasta darbotvarkė ir darbo valandos? Atsakymas gana paprastas – kaina. Nors Švedijoje eksperimentas ir pasiteisino žvelgiant iš darbo našumo ir darbuotojų pasitenkinimo perspektyvų, tai atsiėjo gana brangiai.
Slaugos namai turėjo samdyti 17 papildomų darbuotojų, taip siekiant padengti sutrumpintomis darbo valandomis dirbančiųjų laiką. Valstybei tai kainavo nei daug, nei mažai – apie 12 milijonų kronų. Vis tik skaičiuojama, kad bent pusę šių išlaidų kompensavo sumažėjęs nedarbingumo dienų ir laisvadienių poreikis. Kas veiksmingiau, spręsti gali privatūs verslai savarankiškai.
Užsienio valstybių praktika rodo, jog svarbiau kokybė, ne kiekybė
Trumpesnėmis darbo valandomis nei įprastinė 40 valandų darbo savaitė mėgaujasi ne viena Europos bei pasaulio šalis. Dar 2020-aisiais Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin skatino parlamentą priimti įstatymą, įteisinantį 6 valandų darbo dieną. Taip buvo siekta ne našumo verslui, tačiau geresnės gyventojų savijautos ir balanso tarp darbo bei laisvalaikio kūrimo. Tokia idėja buvo nusižiūrėta iš privačių Švedijos verslo įmonių, kurios trumpesnės darbo dienos praktiką taiko jau seniai, o rezultatai išlieka puikūs.
Norvegijoje vidutinė darbo savaitė taip pat yra kiek trumpesnė – čia dirbama daugiausia 38 valandas. Nepaisant to, o gal priešingai, būtent dėl to Norvegija yra antra pasaulyje pagal darbo efektyvumą. Produktyviai dirba ir kiti Skandinavijos šalių gyventojai – danai. Čia darbo savaitė sudaryta iš 37 valandų. Trumpiausiai dirba olandai – vidutinė darbo savaitė čia sudaryta iš 29 valandų, moterys gali dirbti ir 25 valandas. Vis tik šalyje darbingumas išlieka didelis – 76%[3].
Trumpesnės darbo valandos taikomos ir Japonijoje. Čia pastebėta, jog sutrumpinus savaitinį darbo valandų skaičių produktyvumas padidėja net 40%. Nors tokie rodikliai ir skatina permąstyti įprastas darbo valandų ribas, būtent kaina neleidžia žengti lemtingo žingsnio ir valstybėms priimti svarbius pataisų įstatymus. Vis tik įvertinus darbuotojų emocinę būklę, darbo našumą ir kokybę, skirtumas tarp kainos ir kokybės bei darbuotojų gerovės tampa gana sąlyginis.
Pirmą kartą publikuota 2022 spalio 12.
