<h2>Keisti įpročiai įpučia pasitikėjimo savimi</h2>
<p>Tradicijos, prietarai ir ritualai ilgą laiką žmonių tarpe turėjo svarbią vietą: juk buvo manoma, kad tai gali apsaugoti nuo blogos akies, nelaimių, įpūsti drąsos ir pasitikėjimo savimi, net padėti atrasti sėkmę ir meilę. Vis tik, šiandien tikėjimas, jog tam tikri mūsų įpročiai gali būti sėkmingi, o kiti, pakenkti, dažnai yra pasitinkamas su nuotaikingu humoru.</p>
<p>Vis gi, kai kuriose srityse, o galbūt ir kasdienėje mūsų veikloje, mes neišvengiame nekaltų ritualų ir tradicijų, paslapčia pagalvodami, kad tai mus apsaugos ir padės pasiekti tai, ko trokštame. Tikriausiai, panašiai galvoja ir nemenka dalis žymiausių pasaulių sportininkų, kurie prieš svarbius mačus bei rungtynes atlieka ne vieną keistą ritualą, kuris gali priversti nustebti ar net nusijuokti.</p>
<p>Iš tiesų, ritualas yra tam tikras elgesys, kartais ir konkretus veiksmas, kurį atletas ar net visa komanda atlieka tikintis, jog tai gali teigiamai paveikti sportinį pasirodymą, padėti išvengti traumų[1]. Tokie bemaž ceremonija tapę ritualai gali itin skirtis: kai kada, tai gali būti sėkmę nešančio rūbo užsidėjimas, maistas valgomas prieš svarbias varžybas, klausoma muzika ar apšilimo dalis.</p>
<p>Tačiau, pažvelgus iš kitos pusės, tokie prietaringi veiksmai gali būti įvardijami ir kaip kažkas atsitiktinio, vėliau pasirodę kaip sėkmės faktorius. Laimėjus itin sudėtingas varžybas, atletai gali pradėti dairytis to lemtingo priežasties ir pasekmes ryšio, todėl, atrodo, menkai susiję vilkėti marškinėliai ar pusryčių maistas, pasąmonėje tampa galutinai susieti su pergale.</p>
<p>Jei į ritualus sporte pažvelgtume kitu kampu, galėtume geriau suvokti, kodėl gi jie yra tokie gajūs. Juk iš tikrųjų, bet kuris atletas, siekdamas pripažinimo ir sėkmės turi nuolat dirbti ir tobulėti. Tokia įtampa ir didžiulė konkurencija, ankščiau ar vėliau, tampa didžiule našta, ypač po mažiau sėkmingų pasirodymų.</p>
<p>Tuomet būtent prietarai gali padėti susitaikyti su nesėkmėmis – galbūt asmuo neatliko tradicinio apšilimo ar vairuodamas pamiršto paklausyti sėkmingos dainos? Kai kuriais atvejais, tai gali būti raminantis būdas susidoroti su pralaimėjimo kartėliu, nenukabinti nosies ir žygiuoti į priekį.</p>
<p>Mokslininkai, besigilinantys į tradicijų ir prietarų rolę sporte, tikina, jog sportininkai, kurie patys, individualiai yra atsakingi už savo pasirodymą yra mažiau prietaringi nei komandos. Taip pat, remtis prietarais ir ritualais labiau linkę tie atletai, kurių pasirodymą gali įtakoti pašaliniai veiksniai, pavyzdžiui, oras. Visgi, praktikoje matome, kad tiek pavieniai atletai, tiek komandos nevengia ritualų, o šie papročiai nekinta daugelį metų.</p>
<p>Iš tiesų, galbūt tikroji varomoji jėga, slypinti už šių apeigų ir ritualų yra ne kažkoks paslaptingas sėkmės užtaisas, o tiesiog pasitikėjimo savo jėgomis įpūtimas. Juk įsitikinus, kad atlikus konkretų veiksmą šansai nugalėti išaugs, natūralu, kad asmuo jaučiasi užtikrinčiau ir saugiau. Tai yra sporto psichologijos pagrindas, svarbi pergalių ir laimėjimų sudedamoji dalis[2].</p>
<p>Žinoma, galima manyti, kad toks prietaringumas šiais laikais jau yra nykstanti atgyvena, tačiau net ir šiuolaikiniai atletai nevengia laikytis tradicijų, nors dabar pergalės ir pralaimėjimai gali būti analizuojami žymiai konkrečiau, remiantis statistika ir realiais pavyzdžiais.</p>
<p>Iš tiesų, sportinės veiklos ir komandiniai žaidimai yra žavūs savo nenuspėjamumu – užtikrinti lyderiai pralaimi, o autsaideriai šoka pergalės šokį. Todėl, nereikia stebėtis, jog net patys garsiausi pasaulio sportininkai kelią į aukštumas atrado drąsos ir motyvacijos įkvepiančių, mažų ritualų pagalba.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/pexels-chbani-med-4863981.jpg" alt="Krepšinis" /></p>
<h2>Tikroji ritualų galia slypi mūsų pasąmonėje</h2>
<p>Iš tiesų, prietaringumo ir ritualų nauda sporte gali būti įrodoma net moksliškai. Michaela Schippers ir Paulas Van Lange dar 2006-ais tyrė tokių tradicinių įpročių naudą sporte. Jų tyrimas parodė, jog, visų pirma, sportininko asmenybė lemia daug.</p>
<p>Nors prietaringumas dažnai siejamas su neracionalumu, mokslininkai nustatė, kad daugelis sportininkų ritualus atlieka ne konkrečiai tikėdamiesi sėkmės, tačiau bijodami prarasti balansą, kuris kuriamas tradiciniais veiksmais prieš varžybas[3]. Toks disbalansas gali išmušti atletus iš vėžių, o tai ir prisideda prie nepavykusių pasirodymų. Daugelis kitų mokslininkų, vėliau antrino šioms mintims, akcentuodami pasitikėjimo savimi svarbą.</p>
<p>Prietarai prisideda prie geresnės emocinės būklės, o tai savaime leidžia sportininkui jaustis labiau pasitikinčiu, užtikrintu savo efektyvumu ir galimybėmis.</p>
<p>Kita vertus, nebūtina gilintis į mokslinius tyrimus, jog suprastume trauką tokioms tradicijoms. Galbūt viskas yra žymiai paprasčiau – juk jei mes manome, kad sėkmingi bateliai atneš mums pergalę, taip ir įvyks, o jei nepasiseks, mes apkaltinsime įvairius išorinius dirgiklius. Mūsų pasąmonė galingas ginklas, su kurio mes patys negalime kovoti.</p>
<p>Žinoma, visuomet pasitaikys atveju, kai įprastus ritualus atlikti taps neįmanoma: galbūt pasikeitęs varžybų laikas ar oro sąlygos neleis paskirti kelių reikšmingų minučių sau, o tuomet grius visa sėkmės rutina. Iš komforto zonos išmuštas atletas gali pasirodyti prastai, vien dėl to, jog neteko tokio emocinio užtaiso[4].</p>
<p>Tuomet, prietarai tampa toksiški, žmonės yra valdomi jų, o ne atvirkščiai. Todėl, kad ir kaip remiamės tradicijomis ir įpročiais, svarbu išlikti lanksčiais, gebėti prisitaikyti prie pakitusių situacijų ir pirmiausia remtis savo galimybėmis, sunkiu darbu ir talentu.</p>
<h2>Net žymiausi pasaulio sportininkai nevengia keistų papročių </h2>
<p>Galbūt galima pagalvoti, kad prietaringi yra tik nežinomi, mažiau pasiekę, tačiau į šlovės olimpą užkilti siekiantys pradedantieji atletai, tačiau tai anaiptol nėra tiesa. Dar 1990-aisiais NBA krepšinio arenose dominavęs, šešiskart čempionas ir finalo MVP Michaelas Jordanas ir šiandien yra laikomas vienu geriausiu visų laikų krepšinio talentu, tačiau net ir jis niekuomet nevengė savojo prietaringumo.</p>
<p>Jordanas kiekvienose NBA rungtynėse, po įprasta „Chicago Bulls" apranga dėvėjo savo laimingus šortus, kuriuos išsaugojo dar nuo pirmųjų karjeros dienų Šiaurės Karolinos universitete[5]. Iš tiesų, šortai ar ne, tačiau net ir universiteto laikotarpiu, Jordanas vedė savo komandą į NCAA čempionatą 1982-ais, o vėliau, tapo viena ryškiausių NBA žvaigždžių ir daugelio krepšinio fanų dievuku.</p>
<p>Ne mažiau prietaringi gali būti ir sportininkai, kurie pergales skina ne komandiniame sporte. Vienas geriausių pasaulio tenisininkų Rafaelis Nadalis, didžiulių teniso turnyrų metu gali pasirodyti itin susikaupęs ir įsitempęs, tačiau mažai kas žino, jog tenisininkas turi ne vieną gana savitą įprotį ir ritualą.</p>
<p>Kaip skelbia „Men's Journal", savo autobiografijoje sportininkas atskleidė kai kuriuos prietaringus veiksmus, kuriuos turi atlikti prieš svarbų mačą. Pavyzdžiui, likus 45 minutėms iki kiekvienų rungtynių jis turi palysti po lediniu dušu, o po kiekvieno pelnyto taško jis privalo rankšluosčiu apsivalyti veidą – taip tikisi išvengti klaidų ir prastų padavimų.</p>
<p>Tiesa, kai kurie sportininko įpročiai ir dar keistesni – jis nukreipia savo geriamojo vandens butelių etiketes į aikštelės, kurioje ketina žaisti pusę – anot jo, tai sėkmės ženklas. Galima suprasti, kad toks elgesys kartais gali pasirodyti neurotiškas, tačiau pačiam sportininkui tai matyt tikrai padeda ir leidžia skinti pergales teniso kortuose.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/pexels-markus-spiske-114972.jpg" alt="Golfas" /></p>
<p>Prietaringumu pasižymi ir kita sporto pasaulio legenda, golfo žaidėjas Tigeris Voodsas. „Men's Journal" rašo, jog šis atletas, dalyvaudamas golfo turnyruose, kurie vykdavo sekmadieniais, įprastai dėvėdavo tik raudonos spalvos marškinėlius ir tai darydavo todėl, jog taip patarė mama.</p>
<p>Sportininko motinos nuomone, ši spalva simbolizuoja T. Voodso galią ir padeda nuo pat 1996-ųjų – atleto karjeros pradžios. Tikriausiai galima ginčytis dėl to, kas lėmė tokią stulbinamą T. Voodso karjerą, tačiau visi žino, jog sportininkas gali pasigirti krūva laimėjimų ir užimta pirmąją vieta profesionalų reitinge, todėl galbūt mamos įsitikinimas ir turi pagrindo.</p>
<p>Iš tiesų, ritualai ir tradicijos sporte nėra tokia retenybė, kaip galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio. Tiek pačius pirmuosius žingsnius industrijoje bežengiantys, tiek milijonams pažįstami sportininkai nevengia pasitikėjimo savimi įkvepiančių ritualų ir papročių.</p>
<p>Kiekvienas gali turėti savąją nuomonę, kas gi iš tiesų atneša pergales bei saugo nuo traumų, tačiau juk svarbiausia, mūsų pačių emocinė savijauta bei nusiteikimas, tad jei laiminga spalva ir sėkmę atnešantys pusryčiai žmones įkvepia pergalėms, kodėl gi tuo netikėti?</p>
