Baltijos jūros dugne išbarstyta 300 000 tonų mirtinų karo laikų ginklų
Narai visai neseniai aptiko nesprogusio šaudmens Baltijos jūroje įrodymus[1]. Kaip paaiškėjo, iš viso Baltijos jūros dugne išbarstyta netgi 300 000 tonų mirtinų karo laikų ginklų[2][3].
Baltijos jūra – strateginis vandens kelias, jungiantis didžiąsias Europos valstybes, yra vienas labiausiai užterštų vandens telkinių Žemėje, nes nesprogusios granatos, bombos, raketos bei cheminės medžiagos po dviejų pasaulinių karų buvo paskubomis paliktos vandenyne. Taip nutiko todėl, kad tuomet buvo manoma, jog išmetimas į jūrą yra greitas, saugus ir itin pigus būdas atsikratyti nereikalingos amunicijos.
Konkrečiau, 1945 m. sąjungininkų pajėgos, baimindamosi partizaninio sukilimo po nacių okupacijos Vokietijoje, daugybę armatūros išmetė į jūrą. Taigi jau šimtmetį šie ginklai pūva Baltijos vandenyno dugne, palaipsniui išleisdami įvairias nuodingas chemines medžiagas.
Problema per ilgai buvo ignoruojama
ES aplinkosaugos komisarui Virginijui Sinkevičiui Lietuvoje susitinkant su Baltijos šalių ministrais aptarti sprendimų, iškart po to tapo aišku: problema per ilgai buvo ignoruojama.
Iš povandeninių šaudmenų išsiskiriančios cheminės medžiagos keičia jūros vandens rūgštingumą ir temperatūrą, destabilizuoja ekosistemas. Negana to, jos taip pat sukelia vėžį daugeliui gyvūnų rūšių, o žuvų audiniuose netgi galima rasti šaudmenų likučių. Baiminamasi, jog vartojant netoli sąvartynų sugautas žuvis, kancerogenai gali pradėti kauptis ir žmonių organizme.
„Reikia daugiau visuomenės sąmoningumo, kad vyriausybės būtų priverstos imtis veiksmų“, – tvirtino Tarptautinių dialogų dėl povandeninės amunicijos įkūrėjas Terensas Longas.
Anot pastarojo, iš povandeninės amunicijos išsiskiria toksinai, kurie kenkia jūrų ekosistemoms ir kelia pavojų jų gyvūnijai. Tuo tarpu nepriklausomai nuo to, ar esame griežti klimato kaitos šalininkai, ar ne, ši problema liečia mus visus.
„Amunicijoje esantis trotilas gali nudeginti ir išbalinti koralus bei sukelti maistinių medžiagų antplūdį, kuris išprovokuoja žalingą dumblių žydėjimą. Susidariusios dujos skyla į neorganinį arseną, kuris pasklinda po jūros dugną, žudydamas viską iš eilės. Cheminės medžiagos taip pat turi įtakos planktonų fotosintezei ir vėžiagyvių kiaušinių išsiritimo greičiui“, – aiškino T. Longas.
Politikai uždelsė
Nors kai kurie mokslininkai dešimtmečius teikė įrodymus, pagrindžiančius minėtą susirūpinimą, politikai situaciją pripažinti delsė, kadangi ganėtinai sudėtinga nustatyti teisinę atsakomybę už pamirštus ginklus. Ir nors visuomenė puikiai supranta vandens telkinių taršos plastiku bei mikroplastiku pavojus, mažai žinoma apie išmestos amunicijos keliamą pavojų gyvūnų ir žmonių saugumui.
Akivaizdu, jog politikai privalo nustatyti prioritetus. Vis dėlto pramonės veikla, pavyzdžiui, vėjo jėgainių parkai jūroje ar žvejyba dugniniais tralais, dėl kurios kyla rizika, kad amunicija gali pakenkti, taipogi nuogąstavimai, jog ginklus gali ištraukti nusikaltėliai, galiausiai atkreipė politinį dėmesį.
Šių metų pradžioje Vokietija paskelbė 100 mln. eurų vertės bandomąją programą, skirtą šaudmenims surinkti ir sunaikinti. Žuvų išteklių nykimas Baltijos jūroje, kurį išprovokavo toksiškas šaudmenų cheminių medžiagų, trąšų, pramoninių atliekų bei nuotekų kokteilis, taip pat smarkiai paveikė žvejybos pramonę ir privertė vyriausybes imtis veiksmų, dėl ko rugpjūčio mėn. Europos Komisija nustatė naujus dviejų rūšių žuvų sugavimo Baltijos jūroje apribojimus.
„Jei palygintume vyriausybių elgesį ir pareiškimus, pamatytume stebėtiną skirtumą. Bet, visų pirma, pastebimas žemas veiksmų lygis“, – teigė nepriklausomas JPI organizacijos „Oceans“ konsultantas Clausas Böttcheris.
T. Longas irgi mano, kad tai, jog valstybės į Cheminio ginklo konvenciją neįtraukė jokios nuorodos į povandeninius šaudmenis, rodo, jog vyriausybės bando nusimesti atsakomybę.
„Vyriausybės gali būti apsaugotos sutartimis, tačiau tai neatleidžia jų nuo savo veiksmų pasekmių“, – nuogąstavo pastarasis.
Per pastarąjį dešimtmetį atsirado teigiamų postūmių pokyčių link
Pasaulio inžinieriai, mokslininkai, politikos formuotojai bei finansininkai pagaliau susivienijo, kad nustatytų geriausius būdus, kaip saugiai sunaikinti ginklus. Tam, kaip manoma, pasitarnaus jūrų technologijų pažanga, įskaitant dirbtinio intelekto naudojimą, palengvinantį povandeninės amunicijos aptikimą ir kartografavimą.
„Sukūrėme technologiją, kuri įrodo, kad vandenyno dugno išvalymas yra įmanomas. Amunicija yra matoma ir apčiuopiama, ją galima pašalinti“, – sakė C. Böttcheris.
Neabejojama, jog įprastiniams bei cheminiams ginklams turi būti skiriamas toks pat prioritetas: juos reikia vienodai atidžiai stebėti, nes kai kurie iš jų kelia minimalų sprogimo pavojų dėl nestabilios juose esančių cheminių medžiagų būklės.
Pabrėžiama, kad minėti technologiniai sprendimai gali būti gyvybiškai svarbūs ir Juodosios jūros išvalymui, kai karas Ukrainoje galiausiai baigsis. Vėlgi, nors apie šaudmenų išmetimą regione žinoma nedaug, vyriausybės turi pasimokyti iš praeities klaidų, jog išvengtų katastrofiško jų pasikartojimo.
„Baltijos jūros šalių ministrai turėtų rimtai apsvarstyti galimybę paraginti Jungtines Tautas sušaukti tarptautinę konferenciją dėl povandeninės amunicijos“, – pridūrė T. Longas.
Baltijos jūra, beje, kaip ir visos kitos, yra dalis planetos širdies ir plaučių. Kadangi Žemė yra vienas kūnas, tuomet, kai mūsų širdis ir plaučiai serga, tai turi įtakos mums visiems.
