Nepatogi istorijos pamoka apie siaubingus praeities įvykius
Europa dažnai pateikiama kaip kultūros ir pažangos epicentras pasaulyje, tačiau ne taip ir seniai žmonės iš Belgijos, Prancūzijos ir daugelio kitų šalių keliaudavo į miestus pasižiūrėti į žmonių zoologijos sodą. Jie buvo laikomi kaip tam tikri eksponatai didelėms žmonių auditorijoms. Pasižiūrėti tokio reginio atvykdavo daugybė, o susidomėjusiųjų skaičius nuolatos augdavo eksponentiškai.
Skaičiuojama, kad apie 32 milijonai[1] lankytojų 1889 m. apsilankė vien Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje. Visi norėjo pasižiūrėti į minią pusnuogių, narvuose laikomų juodaodžių. Galbūt ši istorijos dalis bus mažai kam žinoma, tačiau žmonių zoologijos sodai tuo metu buvo labai populiarūs. Kalbame apie 1800-1900 m. laikotarpį.
Panašių įvykių būta ir Amerikoje, Niujorko mieste. 1900-ųjų pradžioje Bronkso zoologijos sode įvyko išskirtinė paroda – buvo demonstruojamas paauglys[2] iš Kongo, vardu Ota Benga. Įmestas į narvą su kitais gyvūnais jis buvo verčiamas nešioti beždžiones, šaudyti iš lanko ir kautis su orangutangais.
Žmonių zoologijos sodai yra vienas didelis ir nemalonus ydingos pasaulio rasizmo praeities pavyzdys, o dar blogiau, kad tai išlieka dabartinės pažangiosios Europos istorijos dalimi. Šie nepaprastai ydingi praeities įvykiai yra siaubingi ir jų negalima pamiršti.
Kongas buvo didžiulis šalies pasididžiavimas, o to pasipuikavimui sukurtas žmonių zoologijos sodas
„The Guardian“ pateikia[3] gana išsamią istoriją apie įvykius, kai Karalius Leopoldas II 1897 m. vasarą į Briuselį importavo 267 žmones iš Kongo. To tikslas – juos visiems parodyti Tervureno rūmuose. Skaičiuojama, kad iš 4 milijonus gyventojų turinčios Belgijos, apie 1,3 mln. šalies gyventojų atvyko pasigrožėti šiuo reginiu.
Juk dar pakankamai neseniai, 1954 m., Briuselyje buvo galima išvysti ir paskutinį žmonių zoologijos sodą. Įvykiai tuo metu susiklostė taip, kad 1958 m. Kongas vis dar buvo Belgijos kolonija. Tai teritorija, kuri maždaug 80 kartų didesnė už pačią Belgiją ir buvo laikoma didžiuliu Belgijos pasididžiavimu. Ši Centrinės Afrikos valstybė buvo ne tik nepaprastai ekonomiškai naudinga, bet ji buvo kaip tam tikros Belgijos galios demonstravimas. Juk tai – viso labo maža šalis, stovinti Europos šešėlyje už Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos.
Belgijos politikai „Expo 58“ parodą įsivaizdavo kaip siekį sukurti ypatingą ryšį su Kongu. Parodos centre – aštuoni hektarai žemės, pastatyti septyni paviljonai, kuriais siekiama atvaizduoti Kongo kasybas, meną, transportą ir žemės ūkį. Šis mini miestelis buvo žinomas Kongoramos pavadinimu. Jame buvo demonstruojama apie 598 juodaodžių iš Kongo, įskaitant 273 vyrus, 128 moteris ir 197 vaikus. Iš viso buvo galima apžiūrėti 183 šeimas.
Siekiant paslėpti istoriją, vykdyti žiaurūs veiksmai
„The Guardian“ rašė[4] ir apie naujai atrastą dokumentą, kuris buvo paviešintas Antverpeno muziejuje „aan de Stroom“ parodoje. Tai sukėlė naujas diskusijas apie tai, kokių veiksmų turėtų imtis Belgija, siekiant susitaikyti su savo tamsiausiomis kolonijinės praeities akimirkomis. Šiandien tokie veiksmai būtų prilyginami nusikaltimui, kuomet belgų karalius Leopoldas II vykdė juodaodžių genocidą.
Visgi, pokyčiai įvyko tik per pastaruosius metus. Tervureno bažnyčia galiausiai pripažino žuvusiuosius ir perlaidojo kapuose. Pats Karališkasis Centrinės Afrikos muziejus (RMCA) stovi toje vietoje, kur 1897 m. buvo surengtas pasirodymas, skirtas siaubingiems kolonijiniams Europos pranašumo mitams išsklaidyti.
Jeigu ne nauji įrašai ir detektyviniai darbai, tai 1894 m. mirusiųjų paskutinės poilsio vietos veikiausiai niekas nebūtų suradęs. 1930-ųjų pabaigoje buvo sugriautos Kylio kapinės, tuomet turtingųjų kapai buvo pagarbiai perkelti į Schoonselhofo kapines, Hobokene, Antverpeno priemiestyje. Tačiau su mirusiaisiais Kongo žmonių palaikais buvo nepagarbiai pasielgta. Jie buvo sumesti į krūvą ir ant jos pastatyta statula. Taip pasielgta, kad niekas ateityje nerastų net menkiausių užuominų apie minimus įvykius. Šie juodžiausi istorijos puslapiai tikrai nėra tai, ką norėtų prisiminti nusikalstamus veiksmus vykdžiusios valstybės.
