Šveicarijos valdžia pateikė sąskaitą Gazos flotilės dalyviams
Į Šveicariją sugrįžo paskutiniai devyni šalies piliečiai, dalyvavę pagalbos gabenimo akcijoje ir plaukę „Gazos pagalbos flotilėje“, kuri buvo sulaikyta Izraelio kariuomenės. Aktyvistus, tarp kurių buvo ir buvęs Ženevos meras Rémy Pagani, Ženevos oro uoste pasitiko apie 300 demonstrantų. Jie laikė plakatus, skandavo šūkius flotilės garbei ir netgi reikalavo, kad užsienio reikalų ministras Ignazio Cassis atsistatydintų.
Aktyvistai teigia, kad Izraelio pajėgos su jais elgėsi „kaip su gyvūnais“, o kai kuriems net buvo atsisakyta suteikti būtinus vaistus. Pasak R. Pagani, keturiolika žmonių buvo „sugrūsti į 23 kvadratinių metrų patalpą“, o vienas sergantis diabetu asmuo, kaip teigiama, negavo insulino.
„Be jūsų pagalbos, mes dar vis būtume ten“, – sakė Pagani, dėkodamas susirinkusiems palaikytojams. Jis taip pat pabrėžė, kad Jordanijos žmonės, pas kuriuos aktyvistai trumpam apsistojo pakeliui namo, „parodė tikrą svetingumą“, net apmokėdami jų maistą ir rūbus – „ko nepadarė mūsų Užsienio reikalų departamentas“.
Tuo metu Šveicarijos vyriausybė laikosi kitokio požiūrio[1]. Užsienio reikalų ministerijos atstovas patvirtino, kad visos repatriacijos išlaidos bus pateiktos pačių aktyvistų apmokėjimui. Sąskaitoje bus įtraukti ne tik skrydžių bilietai, bet ir viešbučių bei transporto išlaidos.
Kol kas tiksli suma nurodyta sąskaitose neskelbiama, tačiau kalbama, kad aktyvistų išlaidos bus „ženklios“. Spaudoje rašoma, kad vien tik konsulinio darbo valandų suskaičiuota apie 600 ir tai, panašu, teks kompensuoti patiems aktyvistams. Iš viso flotilėje dalyvavo 19 Šveicarijos piliečių iš 450 žmonių, sulaikytų Izraelio pajėgų praėjusią savaitę Negevo dykumoje.
Aktyvistai patys raginami prisiimti atsakomybę: valstybė neturi finansuoti pavojingų iniciatyvų
Dalis Šveicarijos visuomenės piktinasi, kad aktyvistai, savo noru išvykę į konfliktinį regioną, dabar tikisi valstybės finansinės pagalbos. Konservatyvūs komentatoriai primena, jog valstybės pareiga – padėti piliečiams nelaimės atveju, tačiau ne kompensuoti asmeninių politinių avantiūrų pasekmes.
Užsienio reikalų ministerijos pozicija šiuo klausimu griežta – visi, kurie buvo evakuoti, turės apmokėti savo išlaidas. Tai nėra bausmė, o principas, kuriuo vadovaujamasi ir kitais atvejais, kai piliečiai sąmoningai keliauja į pavojingas zonas.
Valdžios atstovai pabrėžia, kad valstybė išreiškė konsulinę pagalbą ir užtikrino saugų grįžimą, tačiau už tai sumokėti privalo patys aktyvistai. R. Pagani ir jo bendražygiai, priklausantys organizacijai „Waves of Freedom“, sako, kad tokia pozicija „prieštarauja humanitarinėms Šveicarijos vertybėms“[2].
Organizacijos atstovai netgi pranešė, kad daliai grįžusiųjų prireikė psichologinės pagalbos: kai kurie „nustojo miegoti“ po patirtų įvykių. Tačiau jų oponentai primena, kad tai buvo sąmoningas sprendimas dalyvauti politinėje akcijoje, kurios rizika buvo žinoma iš anksto.
Šveicarijos teismai siunčia signalą: aktyvizmas negali būti virš įstatymo
Tuo pat metu kitoje byloje Šveicarijos teismas atšaukė ankstesnį sprendimą, kuriuo buvo išteisinti dvylika klimato aktyvistų, įsiveržusių į „Credit Suisse“ pastatą 2018 metais. Tada studentai apsimetė tenisininku Roger Federeriu, norėdami atkreipti dėmesį į jo rėmimo sutartį su banku, finansuojančiu iškastinio kuro projektus.
Apeliacinio teismo teisėjas Christophe’as Maillardas pripažino, kad klimato krizė yra „artima grėsmė“, tačiau pabrėžė, jog protestuotojai turėjo kitų būdų išreikšti savo poziciją. Visiems dalyviams paskirtos baudos: nuo 100 iki 150 Šveicarijos frankų. Prokuroras Éricas Cottier pasidžiaugė sprendimu: „Tai perspėjimas, kad kiekvienas pilietis privalo gerbti įstatymus, net ir kovodamas už savo idėjas.“
Šis verdiktas simboliškai susiejo abi istorijas – tiek klimato, tiek Gazos flotilės aktyvistai deklaravo kovojantys už moralinius idealus, tačiau valdžia aiškiai nubrėžė ribą tarp pilietinės iniciatyvos ir įstatymų nepaisymo. Šveicarijos visuomenėje stiprėja nuomonė, kad humanitariniai gestai negali tapti pretekstu anarchijai ar pavojingam saviveiksmui, o valstybė turi ginti savo piliečius – bet ne finansuoti jų politines avantiūras.
Laurinavičiaus išlaipinimas tapo valstybės atsakomybės išbandymu
Panaši istorija neseniai sukrėtė ir Lietuvą. Evakuojant šalies piliečius iš Izraelio, iš Jordanijoje ruošto skrydžio netikėtai buvo išlaipintas politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius. Pasak jo, incidentas įvyko dėl ankstesnės viešos kritikos verslininkui Gediminui Žiemeliui, kurio valdoma įmonė organizavo evakuacinį skrydį. Nacionalinis krizių valdymo centras šią situaciją pavadino beprecedente ir pareikalavo oficialaus paaiškinimo.
M. Laurinavičius tvirtina, kad iš orlaivio buvo pašalintas ne dėl elgesio, o dėl principinės pozicijos – jis viešai kritikavo G. Žiemelio verslo ryšius su Rusija ir skrydžių organizavimo skaidrumą. Tuo tarpu pats verslininkas socialiniuose tinkluose paskelbė, kad iš apžvalgininko buvo gauta „informacija apie galimą grasinimą susprogdinti lėktuvą“.
Valstybės institucijos patvirtino, kad apžvalgininkui buvo suteikta konsulinė pagalba ir jis į Lietuvą grįžo kariuomenės orlaiviu „Spartanas“. Tačiau incidentas atvėrė platesnę diskusiją – apie tai, kaip valstybinės operacijos tampa priklausomos nuo privačių interesų.
„Tai pamoka, kad valstybė neturi perleisti strateginių sprendimų verslui, kuris gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui“, – komentavo Laurinavičius po grįžimo.
Tiek Šveicarijos, tiek Lietuvos atvejai rodo, kaip greitai humanitarinės ar pilietinės iniciatyvos gali virsti kriziniais politiniais incidentais. Šveicarijos aktyvistai, išvykę kovoti už „teisingumą Gazai“, grįžo į šalį ne kaip pergalės simboliai, o kaip piliečiai, kuriems priminta atsakomybė už savo veiksmus. Lietuvoje kilo klausimas, ar privatūs interesai gali daryti įtaką valstybės sprendimams, kai kalbama apie piliečių saugumą.
Abiem atvejais valstybės institucijos pabrėžė tą pačią principinę poziciją – pilietinė iniciatyva ir asmeninė atsakomybė turi eiti kartu. Kai žmogus sąmoningai renkasi veikti rizikos sąlygomis, valstybė gali padėti jam sugrįžti, bet neturi tapti jo rėmėja ar įrankiu politinėje kovoje.
