Kelios dešimtys eurų per metus už turtą – menkniekis?
Jonas (vardas pakeistas) dalijasi savo gyvenimo istorija iš JAV, kuri atskleidžia, kaip nekilnojamojo turto mokesčiai gali sugriauti senatvės ramybę. Jo laiškas skirtas jaunimui, manančiam, kad kelios dešimtys eurų per metus už turtą – menkniekis.
„Buvau jaunas, vos 25-erių, kai nusipirkau sklypą viename JAV priemiestyje – pieva, keli medžiai, upelis netoliese. Svajojau apie savo namą, šeimą, ramų gyvenimą. Dirbau statybose, turėjau baldų gamybos versliuką, pinigai sukosi. Per penkerius metus, po darbo ir savaitgaliais, su draugų pagalba, pasistačiau namą. Nedidelį, bet tvirtą. Kiekvieną plytą, kiekvieną vinį pats dėjau. Pirmą kartą užkūriau židinį – jausmas buvo toks, lyg visas pasaulis mano. Žmona šypsojosi, vaikai lakstė kieme, šuo amsėjo – tikra idilė“, – prisimena Jonas.
Tuo metu apie nekilnojamojo turto mokesčius JAV jis daug negalvojo. „Mokėjome tik už elektrą, vandenį – smulkmenas. Po dešimties metų valdžia paskelbė: Reikia mokesčiuko, mažo, kad keliai būtų, mokyklos, ligoninės. Mes neprieštaravome – juk valstybei reikia padėti. Mokestis buvo nedidelis, gal 50 dolerių per metus, net nesijautė. Visi džiaugėsi, sakė, pagaliau tvarka bus“, – rašo jis.
Maži mokesčiai laikui bėgant augo
Tačiau laikui bėgant viskas keitėsi. Mokestis pradėjo augti – iš pradžių nežymiai, po procentą, paskui daugiau.
„Paskui sako: Perskaičiuosime turto vertes, nes infliacija, rinkos kainos kyla. Ir perskaičiavo. Mano namukas, kurį pats pastačiau, staiga tapo vertingas. Kaina popieriuje šoktelėjo dvidešimt kartų, nes rajonas tapo populiaresnis, nors namas tas pats – sienos aptrupėjo, stogas remonto prašo. Mokestis iš 50 dolerių per metus tapo 100, paskui 200, o dabar – 9000 dolerių per metus! Iš kur pensininkui tokius pinigus traukti?“ – klausia Jonas.
Senatvėje situacija dar labiau pablogėjo.
„Sveikata pašlijo – sąnariai, širdis, viskas stringa. Statybose nedirbsi, versliukas užgeso – rankos nebe tos, akys irgi. Vaikai užaugo, turi savo gyvenimus, negi prašysi jų pagalbos? Liko pensija. Skaičiuoji: komunaliniai, vaistai, maistas, o dar tas mokestis! Gyveni ir drebi, kad tik kas nesulūžtų, nes nesudursi galo su galu“, – atvirauja Jonas.
Mokesčiai verčia bijoti būti išvarytam iš savo namų
Jonas prisimena vakarus, kai žiūri į savo namą, židinį, kurį pats mūrijo. „Kodėl taip yra? Kodėl aš, kuris visą gyvenimą dirbau, mokesčius mokėjau, namą savo rankom pastačiau, dabar turiu bijoti, kad mane išvarys? Kodėl valdžia, kurią mes patys rinkome, spaudžia mus, senus žmones, kol oras baigiasi? Tas mokestis, kuris buvo kapeikos, dabar kaip akmuo ant kaklo. Ir ne aš vienas – kaimynai, draugai, visi dejuoja. Vieni pardavė namus, kiti skolas kaupia, treti vos galą su galu suduria“, – rašo jis.
Jonas kreipiasi į jaunimą: „Sakote, keliasdešimt dolerių – ne bėda? Bet pažiūrėkite, kas vyksta JAV. Mažas mokestis virsta tūkstančiais, o senatvėje jis tampa nepakeliamas. Kur mes eisime? Į gatvę? Aš tik vieno noriu – ramiai nugyventi savo dienas savo namelyje. Bet atrodo, kad net to per daug prašau.“
