Teismas nuteisė dėl senos publikacijos, bet išteisino dėl Biblijos citatos
Suomijos Aukščiausiasis Teismas po beveik dešimtmetį trukusio proceso priėmė sprendimą buvusios parlamentarės ir vidaus reikalų ministrės Päivi Räsänen byloje. Teismas ją pripažino kalta dėl vieno epizodo, susijusio su seniai publikuotu tekstu apie homoseksualumą. Tuo pačiu ji buvo visiškai išteisinta dėl socialiniame tinkle paskelbtos Biblijos citatos.
Sprendimas priimtas labai nedidele persvara – 3 balsais prieš 2. Teismas konstatavo, kad 2004 metais parašytas bažnytinis lankstinukas, kuris vėliau buvo viešai platinamas internete, įžeidė homoseksualius asmenis kaip grupę. Už tai politikė nubausta maždaug 1 800 eurų bauda, o dalį teksto įpareigota pašalinti iš viešos erdvės.[1]
Teismui užkliuvo būtent lankstinuko turinys, kuriame homoseksualumas apibūdinamas kaip „psichoseksualinės raidos sutrikimas“, o ne natūrali žmogaus seksualumo forma. Teismo vertinimu, tokie teiginiai žemina homoseksualius asmenis kaip grupę.
Tuo metu dėl 2019 metų įrašo socialiniuose tinkluose, kuriame Räsänen klausė, kaip „Bažnyčios pagrindinė doktrina, Biblija, dera su tuo, kad gėda ir nuodėmė švenčiamos kaip pasididžiavimas“, teismas ją išteisino vienbalsiai. Šiame įraše politikė citavo Bibliją, reikšdama kritiką savo bažnyčios sprendimui remti „Pride“ renginį. Teisėjai pripažino, kad tokia citata, vertinant kontekstą, neperžengia baudžiamosios atsakomybės ribos.
Ši byla išsiskiria tuo, kad žemesnės instancijos teismai anksčiau politikę buvo visiškai išteisinę. Tik prokuratūrai apskundus sprendimus, byla galiausiai pasiekė Aukščiausiąjį Teismą.[2]
Politikė kalba apie žodžio laisvės pažeidimą ir žada kreiptis į Strasbūrą
Po sprendimo Päivi Räsänen pareiškė, kad toks verdiktas ją šokiravo. Ji aiškiai įvardijo, kad šiuo atveju kalbama ne tik apie vieną bylą, bet apie platesnį principą.
„Esu sukrėsta ir giliai nusivylusi, kad teismas nepripažino mano pagrindinės žmogaus teisės į saviraiškos laisvę. Aš laikausi savo krikščioniško tikėjimo mokymų ir toliau ginsiu savo bei kiekvieno žmogaus teisę viešai reikšti savo įsitikinimus“, – sakė ji.
Politikė taip pat patvirtino, kad svarsto galimybę kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Jos teigimu, ši byla yra platesnė nei asmeninė kova ir gali turėti pasekmių visiems, kurie viešai reiškia savo įsitikinimus.
„Tai ne tik mano žodžio laisvės klausimas, bet ir kiekvieno žmogaus Suomijoje. Teigiamas sprendimas padėtų apsaugoti kitus žmones nuo persekiojimo vien už tai, kad jie dalijasi savo įsitikinimais“, – pridūrė ji.
Jos teisinę gynybą rėmusi organizacija „ADF International“ taip pat kritikavo sprendimą. Organizacijos atstovai pabrėžė, kad kalbama ne apie smurtą ar grasinimus, o apie viešai išsakytas pažiūras.
Byla tapo platesniu ginču dėl „neapykantos kalbos“ ir žodžio laisvės ribų
Ši byla greitai peržengė vienos politikės istoriją ir tapo platesnės diskusijos dalimi. Ginčas iš esmės sukasi apie ribą tarp žodžio laisvės ir vadinamosios neapykantos kalbos. Teismas savo sprendime pažymėjo, kad nagrinėjamas tekstas neskatino smurto ar grasinimų.
Teismas nusprendė, kad jis įžeidė tam tikrą žmonių grupę ir dėl to gali būti laikomas nusikalstamu. Tačiau kritikai teigia, kad tokia praktika kelia pavojų religinei ir politinei saviraiškai. Jų vertinimu, jei baudžiama už tradicinio tikėjimo ar moralės išsakymą, tai gali tapti precedentu platesnei cenzūrai.
Tuo metu sprendimo šalininkai pabrėžia, kad žodžio laisvė nėra absoliuti ir negali būti naudojama kitų žmonių orumui pažeisti. Suomijos politikai ir visuomenė šiuo klausimu aiškiai pasidaliję.
Akivaizdu viena – ši byla dar nesibaigė. Jei ji pasieks Strasbūrą, sprendimas gali turėti įtakos ne tik Suomijai, bet ir visai Europai, ypač sprendžiant, kur baigiasi žodžio laisvė ir prasideda atsakomybė.
Šią temą Lietuvoje komentavo ir Seimo narys Vytautas Sinica, pabrėždamas žodžio laisvės aspektą:
„Daugybėje Vakarų šalių, euroatlantinės erdvės šalių, yra plačiai suvokiama, kad neapykantos kalbos (hate speech) persekiojimas yra tapęs ideologine cenzūra, teisine priemone užtikrinti, kad žmonės patys stengtųsi kalbėti politiškai korektiškai ir, gink Dieve, nieko neužgauti. Šie straipsniai ypatingai pavojingi visų religijų tikintiesiems, nes faktiškai nerasite religijos, kurių mokymas apie šeimą, lytį ir moralę apskritai šiuolaikiniame pasaulyje tampa nepolitkorektiškas ir skleidžiantis tariamą neapykantą. O iš tiesų, jeigu kažkam nemalonu girdėti kokius nors žodžius, gyvenimo laisvoje demokratinėje šalyje kaina turėtų būti tai toleruoti kaip savo paties ir kitų, kurių kalbos patinka mums, bet gal nepatinka kitiems, žodžio laisvės kainą. Žodžio laisvė yra visiems arba niekam, nors savaime suprantama, neapima faktinio melo arba veikimo prieš valstybės saugumą.“
