Netikėtas pasiūlymas
1991 m. įsikūręs Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje buvo viena iš nedaugelio galimybių gauti paramą ir išvykti studijuoti vienoje iš Šiaurės šalių. Nepriklausomybės pradžioje šia galimybe pasinaudojo vilnietė architektūros studentė Lada Markejevaitė, kuri studijų kryptimi pasirinko Švediją. Šioje šalyje merginai teko įveikti ne tik kalbos barjerą, bet ir kultūrinius skirtumus – labiausiai stebino kiekvienam studentui skiriamas dėmesys ir lygiateisiškas bendravimas su dėstytojais. Savo studijų patirtimi prieš tris dešimtmečius besidalinanti L. Markejevaitė pati taip pat pasirinko akademinį kelią – dėsto architektūrą Vilnius Tech universitete.
Mintis išbandyti studijas svetur kilo atsitiktinai, kai ketvirtame architektūros kurse studijavusi Lada kartu su kitais bendrakursiais išvyko į Taline vykusią Architektūros bienalę, kurioje tikėjosi pasisemti idėjų ir susipažinti su Baltijos šalių architektais. Vienose dirbtuvėse Lada susipažino su kitais aktyviais studentais iš Norvegijos, Danijos ir Švedijos.
„Vienas iš studentų uždavė, kaip man tada atrodė, keistą klausimą – ar nenorėtumėte nuvažiuoti kur nors pastudijuoti? Ir aš taip žiūriu į jį ir galvoju, ką reiškia kur nors nuvažiuoti? Į Švediją? Ten, kur Karlsonas gyvena? Kur šaligatvius šampūnais plauna? Niekas gi nevažiuodavo tuo metu į tas šalis, tai buvo kaip kažkoks sapnas”, – prisimena L. Markejevaitė.
Netrukus ji suprato, jog 1991 metais pasitaikiusi galimybė išvykti studijuoti į Šiaurės Europą yra neeilinė galimybė ištrūkti iš „konservų dėžutės“, todėl iškart užpildė formas stipendijai gauti. Vilniuje ką tik įsikūrusio Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje parama tapo vieninteliu būdu norint šią svajonę paversti tikrove.
„Išvykau tuo metu, kai vyko ir pučas (1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje, red. past.), buvo labai keista situacija Lietuvoje. Buvau gavusi stipendiją pusei metų, paskui pavyko ją dar prasitęsti, tai praktiškai visus akademinius metus išbuvau ir toje pačioje mokykloje Stokholme parengiau savo diplominį darbą.
Aišku, kad tai man buvo stebuklas, buvau tokia pirmoji kregždė, o ten nuvykusi sutikau ir nemažai lietuvių. Tuo metu mes buvome tokia nedidelė bendruomenė, vieni su kitais bendraudavome, turėdavome renginius, kur susitikdavome su senaisiais pokariniais emigrantais. Iš tikrųjų, tai buvo toks ypatingas laikas”, – tikina Lada.
Lygiavertis bendravimas ir dėmesys kiekvienam
Labiausiai Ladą Švedijoje nustebinęs kultūrinis skirtumas buvo lygiateisiškumas.
„Teko perlipti per save, išmokti į dekaną kreiptis tu. Buvo sunku įveikti hierarchinį skirtumą, tarybinėje sistemoje labai stipriai jautėme tą distanciją tarp mokinio ir mokytojo.
Buvau šios sistemos užspausta, nedrąsi, gal net nežinojau, ko galiu klausti. Aišku, aš bandžiau, norėjau per porą mėnesių išmokti švedų kalbą. Būdavo, jog pusvalandį repetuodavau klausimą į kurį tikėjausi gauti didelį atsakymą, o gaudavau tik tokį iš kokių trijų žodžių ir suprasdavau, kad man jų neužtenka”, – teigia architektė.
Sovietmečiu augusiai merginai teko nemenkas iššūkis perprasti kitokius tarpusavio santykius ir vyraujančią toleranciją, kurios sulaukdavo ne tik iš kolegų, bet ir dėstytojų. Ypatingai studentiškų darbų peržiūrų metu Ladai buvo sunku suprasti kaip kiekvienam studentui buvo skiriama tiek dėmesio. Jaunoji architektė nuolat stebėjosi, kaip visa auditorija ir dėstytojai gali ramiai klausyti ilgai šnekančio žmogaus.
„Pas mus taip nebūdavo mano Alma mater Vilniuje. Ten tik prasižioji, pradedi kalbėti ir tave labai greitai nutraukia. O čia, sėdžiu atvėpus lūpą ir negaliu patikėti – visi klauso, dar kokį klausimą užduoda!”, – pasakoja Lada.
Dabar, prabėgus trims dešimtmečiams, prisimindama ir lygindama savo patirtį su dabartiniais savo studentais, pašnekovė pastebi, jog pastarieji auga atviresni, paprastesni ir drąsesni.
Kiekviena nauja patirtis moko
Parašiusi diplominį darbą, Lada ryžosi dar vienai kelionei į užsienį, tik šįkart pasirinko vidurio Europos kryptį, Bratislavą. Čia ją patraukė dar studijų laikotarpiu Švedijoje atsiradęs susidomėjimas architektūros paveldu, o studijuojant svetur įgyta patirtis leido greičiau adaptuotis.
„Aš jau turėjau daugiau patirties bendraujant, geriau kalbėjau angliškai, labiau pasitikėjau savimi, buvau drąsesnė, galėjau pasakyti, ko aš noriu. Kaip dėstytoja, dažnai galvoju apie savo studentus. Manau, kad bet kokia patirtis, bet kuri galimybė išvažiuoti yra labai svarbi. Net nebūtinai išvažiuoti, tereikia būti aktyviam, nes tik taip gali sutikti žmones, kurie tau įdomūs, ir suprasti, kas tau pačiam gyvenime įdomu”, – įsitikinusi pašnekovė.
Vilnius Tech architektūros fakultete dabar dėstanti Lada neslepia, jog Šiaurėje patirtas noras tyrinėti aplinką nepranyksta ir dabar. Vasaros praktikų metu savo smalsumu moteris nejučia užkrečia ir savo studentus.
„Mes važiuojame į kaimus, rengiame ekspedicijas, kurių metu tyrinėjame medinį šalies paveldą. Štai Dieveniškių dalyje darėme tradicinių medinių statinių apmatavimus, rinkome informaciją apie buvusias sinagogas. Turime net du tomus apie Lietuvos sinagogas, kur dalis iliustracijų yra sukurta būtent mūsų studentų”, – džiaugiasi Lada.
