Augintinių auklės Lietuvoje tampa vis populiaresnės, siūlydamos individualizuotą priežiūrą
Augintinių auklės profesija Lietuvoje sparčiai įsitvirtina kaip alternatyva gyvūnų viešbučiams, suteikdama šeimininkams galimybę palikti savo keturkojus patikimose rankose.
Pavyzdžiui, plungiškė Gabija Tautvydienė, save pristatanti kaip gyvūnų auklę, pastebi, kad Plungėje ji kol kas yra vienintelė, teikianti tokias paslaugas. „Didžiuosiuose miestuose tai jau nieko nestebina, bet Plungėje dar nauja“, sako Gabija, kuri šiuo metu mokosi gyvūnų prižiūrėtojo specialybės Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre.
Vilnietė Aliona Krištopaitienė, dirbanti augintinių aukle jau septynerius metus, pabrėžia, kad šios paslaugos esmė yra užtikrinti augintinio saugumą ir komfortą, kol šeimininkas keliauja[1]. „Tai ne dresūra, o priežiūra, kad gyvūnas būtų patenkintas“, aiškina ji.
Platformos kaip „Boop“, turinčios per 30 tūkst. narių, rodo šios veiklos populiarumą, tačiau kelia ir klausimų dėl reglamentavimo trūkumų.
Individuali priežiūra susiduria su iššūkiais ir kainų įvairove
Augintinių auklės darbas reikalauja lankstumo ir gebėjimo prisitaikyti prie skirtingų gyvūnų poreikių. Kamilė, derinanti auklės veiklą su darbu biure, pasakoja, kad kartais tenka derinti grafikus su šeimininkais, ypač jei augintinis turi sveikatos problemų ar negali ilgai būti vienas[2].
„Stengiuosi, kad priežiūra būtų kokybiška, todėl kartais nukreipiu klientus pas kitą auklę“, sako ji. Aliona pabrėžia, kad katės, kaip teritoriniai gyvūnai, geriausiai jaučiasi namuose, todėl ji lanko jas klientų būstuose, o šunims, kaip grupiniams gyvūnams, reikalinga daugiau kompanijos.
Paslaugų kainos varijuoja: už valandą auklės prašo 25–30 eurų, o naktis gyvūnų viešbutyje gali kainuoti iki 100 eurų su papildomomis paslaugomis, tokiomis kaip SPA ar transportas. „Kaina atrodo didelė, bet į ją įeina mokesčiai ir sąnaudos“, teigia Aliona. Gabija priduria, kad ilgiausia jos globa truko šešis mėnesius, o kainos priklauso nuo priežiūros trukmės ir augintinio poreikių.
Reglamentavimo trūkumai ir profesijos ateities perspektyvos
Nors augintinių auklių paslaugos populiarėja, veiklos reglamentavimas išlieka problema. Aliona kritikuoja, kad nėra kvalifikacijos reikalavimų, todėl „kiekvienas, kuriam šovė į galvą, gali teikti paslaugas“. Ji pabrėžia, kad meilė gyvūnams nėra pakankama, reikalingos žinios apie elgesį ir priežiūrą.
„Boop“ platformos kūrėjai teigia, kad jų sistema remiasi atsiliepimais ir vertinimais, tačiau šeimininkams tenka patiems vertinti auklių patikimumą. Gyvūnų viešbučiai, tokie kaip „Zoohotel“, pabrėžia savo pranašumus: profesionalų personalą ir papildomas paslaugas, tačiau auklės atsikerta, kad individuali priežiūra mažiau stresuoja gyvūnus.
Gabija, savanoriaujanti Plungės prieglaudoje, mato šią veiklą kaip gyvenimo būdą, tačiau pripažįsta, kad ne visi pasiruošę dirbti šventėmis ar susidurti su netikėtomis situacijomis, pavyzdžiui, gyvūnų ligomis. Ateityje, anot pašnekovių, reikėtų aiškesnių taisyklių ir mokymų, kad profesija taptų dar patikimesnė.
