Socialinių medijų amžius: internetas atskleidė Everesto viršūnę siekiantį žmonių kvailumą

„Modernus“ informacinis karas neapsieina be kritikos

Ar jums pažįstamas jausmas, kuomet skaitai, pavyzdžiui, sodininkų grupėse patalpintą informaciją ar mamyčių forumus ir kone nuolatos stebiesi, jog žmonės ne tik nesugeba patylėti – juk, kaip pastebėjome, retas žino teisingą atsakymą į pateiktą klausimą, dar retesnis turi svarų argumentą – bet ir ramiai praeiti pro plyšį, kurį įprastai rastų tik kovingai nusiteikusi pilka pelė? 

Taip, apmaudu, kad už sienos sėdinti maloni (bet) ganėtinai stambi kaimynė, ryškiu makiažu pasidabinusi prekybos centro kasininkė ar pagyvenęs vyriškis, garsiai kalbantis sau po nosimi, gali tapti smiginio „prototipu“, kurį be paliovos minės ir kaip šaržą naudos vienas kitam bukumu nenusileidžiantys bei dėmesio stokojantys dykaduoniai, manantys, jog žemės centras telkiasi pasaulį klupdančioje engimo jūroje. (Pastarieji gi virš vandens pasirodo tik tada, kai praslenka jų populiacijai ir sąlyginiam „populiarumui“ grėsmę keliantis kruizinis laivas).

Trumpiau tariant, ši era priklauso didelio masto kritikams ir kvailumo kaip visuotinio reiškinio apžvalgininkams. Žinoma, aš nenoriu kategoriškai sakyti, jog „ant svieto“ padorių žmonių nėra, tačiau mintis „ką pagalvos kiti“ yra išties adekvati – jie pagalvos tikrai daug, todėl mąstykite, ką šnekate, ypač, beje, viešoje erdvėje. Galvokite kaip atrodote, kaip einate ar ko klausiate taip pat.

Kalbant apie ramybės neduodančius gyvenimiškus klausimus, tokių, tiesą pasakius, moderniame pasaulyje esti išties daug: pradedant tuo, ką suvalgyti šiandien vakarienei, baigiant svetimų žmonių įžvalgų kolekcionavimu renkantis gyvenimo partnerį (prisiekiu, tokią užklausą socialinėse medijose regėjau ne kartą) – interneto platybėse galima rasti visko.

Taigi, darosi tiek pat painu, kiek ir juokinga – ar tikrai tik su virtualių „draugų“ palyda greitu metu galėsime įvertinti apsilankymo vonios kambaryje poreikį bei darbinių ar asmeninių santykių pradėjimo/nutraukimo būtinybę?

Be kita ko, čia ir prasideda tikrasis „judesys“: mokyklą pabaigęs paauglys mat ieškosi darbo, talpindamas skurdaus turinio ir jį kaip asmenybę vargiai reprezentuojantį skelbimą internete, leisdamas suprasti, jog iš esmės jam „tinkas viskas“. Tuomet nieko apie jaunuolį nenutuokiantys aplinkiniai siūlo darbus – nuo valytojo iki buhalterio – „pakeliui“ išplūsdami ne tik darbą galiausiai pasiūliusį ir 3 eur/val. pasirengusį mokėti asmenį, bet ir visus „vergavimui“ taip sakančiuosius.

Kita vertus, ar nemanote, kad gyvenant absoliučiame nesusipratimų amžiuje, būti konkrečiais (ne tik darbo klausimais) ir delikačiais yra taip pat svarbu, kaip ir prieš praveriant burną pagalvoti – kaip žinia, ekspertų internete greičiausiai nerasime, bet bedarbių („už pigiai nedirbančių“) laido riterių – visą milijoną.

Klausimai viešoje erdvėj verčia iš koto

Ir tikrai, negi jums neatrodo, kad sveika nuovoka ir apdairumas yra išgaravęs kaip dūmas? Kita vertus, galbūt begalinės interneto platybės ir su tuo atsliūkinęs kiekvieno asmens viešumas (ir dargi vienišumas) tik apnuogino ilgą laiką mumyse tūnojusias ydas, mąstymo spragas ir objektyvumo trūkumą, kuriuos drąsiai galima vadinti „sulindimo į ekranus“ ir (anti)protėjimo kaina?

Taip, į šią chaotišką „perku dėmesį ir privalau parduoti save“ epidemiją įeina viskas: ir žmonių susiskaldymas nesibaigiančioje lygių teisių kovoje, ir vaikų ignoravimas, dar nė darželio nepradėjusiems lankyti mažamečiams įduodant išmanųjį įrenginį ir atskirtis, žiojėjanti desperatiškoje įžeidinėjimų bei „like“ paspaudimų jūroje, iš kurios, greičiausiai, neišlįsime be psichoterapeutų pagalbos. O gal išleistas atlyginimas naujos kartos mobiliajam telefonui, į kurį įninkame per pirmuosius pasimatymus, bei išnaudotos santaupos terapeutams yra nauja šių laikų mada?

Mes svaigstame iš malonumo gvardijai išalkusių maitėdų demonstruodami tai, jog pietums valgėme cepelinus ar kad su mylimuoju buvome SPA centre; be kita ko, tik pažiūrėkite į išpuoselėtus mūsų kūnus – tai labiau nei patrauklu – jie negali likti nepastebėti.

Ir visgi, ar suvokiate, jog visa informacija, kurią įkėlėte, išliks: galbūt eisite, pavyzdžiui, į darbo pokalbį, o darbdavys pažiūrės (tuo nė neabejoju), kuo domitės, kokia kalba šnekate bei, turbūt, kokiuose vakarėliuose dalyvaujate. Aišku, tai ne kalėjimas – čia galite daryti ką norite – tačiau nepanašu ir į vaikų žaidimų aikštelę, kurioje keturkojis neapdairiai palieka savo ekskrementą.

Ar tai būtų nepažįstami tautiečiai, ar gretimai sėdinti kaimynė, mažai tikėtina, kad jie žinos, kas veisiasi bulvių vagose, kuriose ūkininkė visai neseniai rado saują mažų baltų kiaušinėlių: lyg kokioje viktorinoje – vieni teigia matantys šventosios dvasios apsireiškimo pėdsakus, kiti gi žalčių buveines ar sraigių „nuobaigas“. Ta prasme, jūs rimtai? Reziumė ne jūsų naudai: kol nebuvo socialinių tinklų, kad tu nepriklausai išmintingųjų tarpui žinojo tik artimieji.

Noriu pasakyti, kad vapsėdami su realybe prasilenkiančius niekus, klaidinančius patikliųjų sąrašo viršuje esančią žmogystą, paslaugos nepadarysime. Ir puikus to pavyzdys mano regėjimo lauke pasirodė prieš keletą dienų, kuomet buvo domimasi darželio lengvatų galimybėmis. Žinoma, atsakymų „ne į temą“ buvo šimtai; tuo tarpu nuėjimas į savivaldybę arba jos internetinį puslapį (neabejoju, jog šį faktą žinote) būtų nekainavęs nieko.

Nutylėjimas laiku – privalumas

Žmonių nesusikalbėjimas, švelniai tariant, stebina. Kita vertus, jei atsitiktiniuose „forumiukuose“ klausiate, kas gi dedama ant pagaliukų, skirtų Covid-19 testams atlikti, kurie kaimynui Petrui (berods) iššaukė alergiją (taip, beje, nutiko ir išgėrus kaimiško kefyro), vargu, ar gausite patikimą informaciją – greičiau mažiausiai penkiasdešimt variantų, tarp kurių sau vietą atras lunatikai bei nieko bendra su šiuo reiškiniu neturinčio šarlatano pamąstymai. 

Aš žinau, kad jūs žinote, jog kiekvieno atvejis yra individualus: turbūt net trečias pasaulinis karas visus paveiktų skirtingai. Tačiau tiesa ta, kad patarimas bitės įgėlimo alergiškam žmogui atveju patikimiausiai skambėtų iš daktaro lūpų; kaip ir neištikimo vyro demaskavimas, ko gero, veiksmingiausias būtų ne nuotoliniu būdu. O gal vis tik derėtų paklausti, kaip atrodo pašvinkusį skonį dievinantiems „internautams“?

Taigi, pykčio pas piliečius – nors vežimu vežk. Stebina ir tai, kad dalis žmonių susiėmę už pilvų juokiasi iš desperatiškų propagandos mėgėjo pašaipų – iš Marytės laidotuvių, kuriose ji, matyt, buvo apspista dar neregėto pasaulio pabaigos pranašautojui dėmesio. Galbūt tokiu būdu stiprinamas mirčiai atsparaus žmogaus identitetas?