Rytų Afrikos plyšyje žemės pluta virsta vandenynu
Bepiločių orlaivių filmuota medžiaga, rodanti Žemės paviršiaus įtrūkimą Kachramanmaraše, Turkijoje, praėjus vos dviems dienoms po mirtinų žemės drebėjimų, dar kartą patvirtina: tolimoje ateityje gali susidaryti naujas vandenynas, jeigu Afrikoje ir toliau siaus stichijos.
„Tai vienintelė vieta Žemėje, kur galima ištirti, kaip žemyninis plyšys virsta vandenyno plyšiu“, – sakė Lidso universiteto doktorantas Christopheris Moore[1].
Kadangi manoma, jog pradeda formuotis vandenyno pluta, savo sudėtimi ir tankiu smarkiai besiskirianti nuo žemyninės plutos, šis atvejis galimai bus išskirtinis.
Iš tiesų skilimas susiformavo Etiopijos dykumoje, sudarydamas galimybę, kad tokios šalys kaip Kenija ir Uganda galėtų sukurti pakrantę, plyšyje susiformuojant naujam vandenynui.
Kita vertus, nors 56 km ilgio skilimas, dar žinomas kaip Rytų Afrikos plyšys, susidarė 2005 m., vandenynu tai pavirs tik maždaug po 5-10 milijonų metų. Tik tada Adeno įlanka ir Raudonoji jūra užtvindys Afarų regioną ir Rytų Afrikos plyšių slėnį tapdamos nauju vandenynu, kol ši Rytų Afrikos dalis taps atskiru mažu žemynu.
Šiaip ar taip, nors skilimo priežastis lieka nežinoma, manoma, kad plyšio atsiradimą lėmė tektoniniai procesai, panašūs į tuos, kurie vyksta vandenyno dugne.
Konkrečiau, minėtas plyšys yra prie trijų tektoninių plokščių, kurį laiką dreifavusių atskirai viena nuo kitos, ribos: pastarosios, identifikuojamos kaip Somalio tektoninė plokštė, Nubijos tektoninė plokštė ir Arabijos tektoninė plokštė, per metus nutoldavo keliais milimetrais.
Tam įtakos turėjo ir oro temperatūra. Skilimas išsivystė srityje, kurioje temperatūra yra viena iš aukščiausių planetoje: karščiausioje apgyvendintoje Žemės vietoje Afare dienos temperatūra dažnai siekia 130 laipsnių pagal Farenheitą, o naktį atšąla iki 95 laipsnių. Dėl šios priežasties susiformavo skilimas, kuriam prireikė vos kelių dienų, kas paprastai trunka kelis šimtus metų tektoninės plokštės judėjimo.
Galiausiai net ir magmos slėgio didėjimas gali sukelti iki šiol regione nematytus pokyčius.
Didžiausios Prancūzijos bedugnės griūtis – istorinis įvykis geologams
Istorinis geologinis įvykis apėmė didžiausią žemės griūtį Garde[2].
Bedugnė, prilyginama smegduobei, laikoma natūraliai susiformavusiu šuliniu, iškastu regione paplitusiame kalkakmenyje. Po kelių milijonų metų jam panirus po vandeniu, nelaimę vainikavo dvidešimties metrų žemės griūtis.
Šiaip ar taip, nors dėl vietinės faunos ir floros vieta visada buvo gerai žinoma, o dabar dar ir skelbiama beprecedente ir itin pavojinga vaikščiotojams, objektas yra Dievo dovana mokslininkams, kurie tikisi suprasti, kaip susidaro požeminės ertmės.
Turkijos Konijos lygumoje žemės skylės skaičiuojamos šimtais
Derlingoje Konijos lygumoje to paties pavadinimo provincijoje nerimą kelia smegduobių gausėjimas, viso siekiantis daugiau nei 2600. Jos, be kita ko, kelia grėsmę ne tik žemės ūkio veiklai, bet ir gyvenamiems rajonams[3].
Ekspertai aiškina, kad daugėja požeminio vandens, kuris sustiprina aukščiau esantį dirvožemį. Tuo tarpu išsekus vandeniui, dirva greitai grimzta, todėl laukuose lieka milžiniškos duobės. Dėl šios priežasties nelaimių ir ekstremalių situacijų valdymo institucija bei Konijos technikos universiteto smegduobių taikymo tyrimų centras atidžiai stebi smegduobių vystymąsi, ieškodami būdų, kaip užkirsti kelią pastarųjų susidarymui.
Vis dėlto nors, nepaisant praėjusių metų gausių kritulių, požeminio vandens lygis vis dar yra žemas (šiais metais kritulių buvo mažiau, palyginti su 2021 m.), smegduobės „progresuoja“ link svarbesnių vietovių, tokių kaip apgyvendinti regionai, investicijų į energiją sritys ir vietos, kuriose vykdoma didelė žemės ūkio veikla, priešingai nei anksčiau, kai jos dažniausiai atsirasdavo izoliuotose teritorijose.
Tam įtaką darantis veiksnys yra žmonės, auginantys augalus, kurių drėkinimui reikia daug vandens, pavyzdžiui, burokėlius ir kukurūzus. Kadangi Konija neturi išorinio vandens tiekimo iš upių, kaip ir kiti baseinai, bet koks požeminio vandens lygio kritimas padidina smegduobių skaičių.
Biržų rajone atsivėrusi didžiausia per dešimtmetį smegduobė, tikėtina, plėsis
Biržuose atsivėrus didžiausiai per dešimtį metų karstinei įgriuvai, kurios skersmuo 17 metrų, linkstama prie išvados, jog skaičius dar negalutinis[4].
Naujos įgriuvos Biržuose – gana dažnas reiškinys, ypatingai pavasarį. Bet pastaruoju metu jos nestebina ir žiemą. Ši, jau praminta dešimtmečio rekordininke, – naujausia, apie kurią sulaukė pranešimo geologai.
„Rekordininkė ji yra savo pločiu. Tai pagal turimus duomenis, per dešimt pastarųjų metų tokio pločio smegduobės nebuvo“, – teigė geologas Šarūnas Kubilius.
Tiesa, tikslaus gylio išmatuoti kol kas neįmanoma dėl susikaupusio vandens. Tačiau geologai neabejoja: šios įgriuvos matmenys keisis.
„Mano manymu, tikrai ši smegduobė dar prasiplės, matosi dar ir grunto atplaišų, kurios tikrai nuslinks“, – tvirtino Š. Kubilius.
Skaičiuojama, kad Biržų regione yra apie 9000 smegduobių, o visoje šiaurės Lietuvoje – apie 15 000, nors jos veriasi vėl ir vėl.
Pavyzdžiui, neseniai atsivėrė nauja įgriuva Šlepčių kaime[5]. Juokaujama, kad Biržų krašte geriau nelinkėti „kad tu prasmegtum”, nes gali taip ir atsitikti.
Naujoji smegduobė piltuviška, didysis skersmuo siekia 12 metrų, mažasis – 11 metrų, gylis iki vandens – 6 metrai. Be to, sausio 14 dieną buvo rasta smegduobė Užubalių kaime. Ji – kol kas rekordininkė, nes didysis skersmuo siekia 17,2 metro, mažasis – 16 metrų.
Mokslininkų teigimu, karstinės įgriuvos ne tik dažnės, bet ir gali plėstis į kitus aplinkinius rajonus. Tai matyti jau dabar.
