Norint būti pastebėtam, būtina atsistoti
Tiesa ta, kad šiais laikais dalis intelektualių žmonių naudoja charizmą, dargi atverdami manipuliacijos nasrus tam, jog paslėptų neobjektyvių argumentų mastą. Kitaip tariant, norint praregėti, reikia pamatyti pertekliniu rūku padengtų bei skaidriąją realybę atspindinčių ekranų skirtumus.
Ne paslaptis, kad senovės Graikijoje filosofai naudojo savo žinias bei intelektą labiau dėl asmeninės naudos, apleisdami aplinkinius ir papildomos informacijos troškimo aspektą. Žinoma, gudrauti linkę nutrūktgalviai anaiptol nėra pasirengę išnykti ir dabar: nors apsimestinis infantilumas toli gražu nėra mados bruožas, bet politikuoti linkę organizmai, rodos, su tuo absoliučiai nesutinka. Vis dėlto norint atpažint asmenį, profesionaliai atliekantį „išminties“ ir iškalbos vaidmenį, pirmiausia reikėtų perprasti jo strategijas bei trokštamas užimti (arba išlaikyti) pozicijas.
Remiantis kai kuriais tyrimais, pasaulyje, o ypatingai JAV, savipagalbos knygų (tų, kurios parašytos, jog išspręsti asmenines ir kitas problemas) pardavimai per pastaruosius penkerius metus išaugo beveik dvigubai[1]. Tarp tokių, kaip žinia, yra krūva leidinių, siūlančių patarimus, susijusius su kiekviena mūsų kasdienio gyvenimo sritimi. Ir visgi, didžiausias pajamas nūdienoje garantuoja drąsūs terminai, aptinkami sekso vadovėliuose: viena vertus, tai išties svarbi sritis, tačiau žmonės vardan seksualinio potraukio kitų akyse pagerinimo, galima sakyti, yra pasiryžę bet kam.
Taip, numesti svorį laikantis mirkytų riešutų dietos ne visiems atrodo gera idėja, ir būtent todėl savarankiškos pagalbos (saviugdos) knygos dažnai kritikuojamos už tai, kad yra pernelyg drastiškos. Kita vertus, kone visiems prireikia vienokios ar kitokios pagalbos, dėl ko esame pasiryžę išvarvėjusiomis akimis skaityti toliau.
Jeigu lygintume dabartį su senesniais laikais, kuomet tokio tipo literatūra dar nebuvo virtusi masiškai parduodamu literatūros žanru, skaitytojai gi kreipdavosi į filosofus, jog gautų atsakymus į labiausiai rūpimus klausimus. Nors sakoma, kad filosofiniai tekstai yra kuriami kruopščiau nei dalis ugdymo knygų, vis tik ne visi yra vienodai patikimi, mat daugeliu atvejų filosofai pasitelkia išprusimo reikalaujančius terminus bei neįprastus buitiniai kalbai žodžių junginius, jog būtų galima efektyviau išsiaiškinti tam tikrus dalykus. Tuo tarpu taikydami didžiųjų mąstytojų žinias, apsunkiname gyvenimą šiuolaikiniams iškalbos nešėjams politikams, ir toks informacijos troškimas, manyčiau, turi tapti šių perdėm įtemptų laikų normatyvu.
Melagingų naujienų amžiuje kaunamės su trumparegystės yda
Nors kultūrinės idėjos kinta ir vystosi su kiekviena paskesne karta, žmonių emocinis intelektas laike išlieka nepaliestas. Žinoma, nenuostabu, jog dalis asmenų žodžių maišymo meną pardavinėja politiniams veikėjams, padėdami įtikinti ar apgauti kitus kolegas ir, be abejo, rinkėjus.
Aišku, šunys–pėdsekiai tokiose situacijose nepasitarnaus, bet tik nuo mūsų priklauso, ar sugebėsime atrasti klaidingas teorijas bei melu dvokiančias prielaidas šiandieniame diskurse. Taip, tai gali būti nesunku, jeigu kalba eina apie neilgą sisteminį braižą, bet turime pripažinti, kad keblu perprasti dviprasmišką iniciatyvą, kurioje dažnu atveju pateikiami sudėtingi argumentai, dėl kurių autorius gauna žymiai daugiau galimybių užmaskuoti savanaudiškus siekius.
Tiesa ta, kad „melagienų“ amžiuje tituluoto gudravimo ribų identifikavimas yra svarbesnis nei bet kada anksčiau. Kalbant apie galias įprasminančią poziciją, tokią gauti nėra pati lengviausia užduotis. Kita vertus, kartais užtenka būti labiau iškalbingu už nebylį, jog taptum piliečius į „Kur tik man norisi“ gabenančiu orlaivio pilotu. Ir visgi, nors dauguma tautiečių lengvai priima bet kokį pasiūlymą, išeinantį iš Abstrakto lūpų, manau, kad pastarasis turi daugiau bendro su lazdelę įvaldžiusiu burtininku ar gyvatės nuodų pardavėju nei su už visuomenę atsakingu mąstytoju. Žinoma, mes nesame Sokratai, užderėję dykumoje su svaria filosofine taktika, bet atskirti įmantrius poelgius nuo išties garbingų, sakyčiau, privalome[2].
Politikas iš esmės yra oratorius, pristatantis ilgus monologus didelėms minioms, kurios beveik negali įsiterpti: jis, žaisdamas tik jam suprantamus žaidimus, remiasi aistra persmelktu patosu, kurio pagalba konkurencinė logika įgauna dar neregėtą pagreitį. Kitaip tariant, kol nekvepia pergale, primygtiniu triumfu tviskanti kalba dar nebaigta.
Be kita ko, tokiu principu gręžiama skylė kaukolėje ne tik klausantiems, bet ir būsimiems vyksmo stebėtojams, mat oratorius nemano, jog nevykdomas tikslas – tarnauti visuomenei – įtakos būsimus rinkimus ir sunaikins gausėjančias kalbininkų armijas. Taigi, tirkime gyvenimą – kitu atveju jis nėra vertas nė paviršutiniško prisilietimo.
Populistai priešinasi strategijoms, atskleidžiančioms tiesas
Nykius samprotavimus ir iš kelių sakinių trykštančias prigesusias logikos žarijas galima uždengti anekdotais, tačiau dorybė bei amoralumas koja kojon žengti negali. Pasakysiu dar kitaip: vergo, amoraliai virtusio valdovu, distiliuoto pilies gyvenimo vandenys niekur neplukdys. Nors ir drįsčiau teigti, kad nė vienas save gerbiantis asmuo (ar saviugdos knygų rašytojas) niekada nepasivadintų pergudravimo sritį įvaldžiusiu atstovu, vis tik turime pripažinti, jog norint atkurti tarp eilučių esančius motyvus, privalome atidžiau pažvelgti į jose esančias strategijas.
Derėtų paminėti ir tai, jog sockultūrinio vyksmo „puoselėtojai“ mėgsta dantų krapštukus, kad reikalui esant juos deformuotų, perdarytų ar sutraiškytų – juk tokiu atveju iš esmės bet kokia pastarųjų padėtis ima atrodyti bent keliolika kartų stipresnė. Įdomu dar ir tai, kad tokie žmonės neretai vartoja aukštų antakių, skvarbaus žvilgsnio bei kampuotų judesių kalbą, kad atitrauktų dėmesį nuo bet kokių logikos klaidų ir atrodytų labiau autoritetingi nei yra iš tikrųjų[3].
Taip, kai žioji praraja tarp nuoširdaus ir deklaruojamo tikslų, žmonija pagalbos kreipiasi į sudėtingus žodžius bei gyvybę beprarandančias idiomas: ji dievina dorybę, tačiau opozicija ją dangsto, iš paskutiniųjų stengdamasi apšilti savas kojas. Bent minimalių oratorinių gebėjimų turintis žmogus taiko į tikslą, parduodamas sielą geriausią kainą pasiūliusiam asmeniui, vieną kartą tvirtindamas vienokią tiesą, kitą kartą – pasisakydamas absoliučiai priešingai – jokio nuoseklumo. Be to, yra ginčijamasi prieš dalykus, tačiau kovojimo už kažką – nė su žiburiu nerasi; „brutalus empirinis klastojimas“ – kitaip šių dienų politinio reiškinio pavadinti nesugalvočiau.
