Siekiama visiškai suvaržyti žmonių teises ir laisves
Greičiausiai, ne veltui pasakos mus moko nesudaryti sutarčių su velniu, nes velnio stiprioji pusė yra mokėjimas bet kokį vilką įkišti į avies kailį – žmogui pavojingą ir nenaudingą dalyką paslėpti po pagalbos ir gerovės iliuzija. Regis, tą patį galima pasakyti ir apie Jungtinių tautų organizaciją, kuri, panašu, iš visų jėgų stengiasi daryti viską atvirkščiai, nei deklaruoja daranti. Panašu, kad ji iš tiesų planuoja tapti pasaulį valdančia vyriausybe – centrine organizacija.
Atskiras savo veiklos kryptis apjungusi į pasaulinį tvaraus vystymosi planą „Agenda 2030“, turintį 17 išsikeltų tikslų ir 169 uždavinius, kuriuos planuoja pasiekti iki 2030-ųjų, ši organizacija, panašu, siekia visiškai suvaržyti žmonių teises ir laisves, kontroliuoti kiekvieną kiekvieno žmogaus gyvenimo aspektą, inventorizuoti kiekvieną planetos augalą, gyvūną ir statinį, monopolizuoti bei kontroliuoti visus gamtinius resursus, įskaitant kiekvienų metų derlių, naminių gyvulių prieaugį ir patį žmogų[1].
Ir visa tai vyksta nepaisant to, kad Jungtinės Tautos deklaruoja save kaip nevyriausybinį darinį, siekiantį palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, plėtoti draugiškus ryšius tarp valstybių, palaikyti tarptautinį bendradarbiavimą ir būti tautų veiksmų derinimo centru.
Nemaža šios organizacijos deklaruojamos veiklos dalis yra susijusi su kova už žmonių teises, humanitarine pagalba ir tvariu vystymusi. Tačiau ši organizacija, nors ir nėra oficialiai išrinkta ką nors atstovauti, yra didžiausia ir daugiausiai įtakos valstybių vyriausybėms turinti organizacija pasaulyje, kuri inicijuoja tarptautines sutartis, konvencijas ir veiksmų planus, daro įtaką politinei aplinkai, ištisoms vyriausybėms ir atskiriems politikams[2].
Visiems, kas dar nesusipažinę su 17 Jungtinių Tautų deklaruojamų tvaraus vystymosi tikslų ir gerai nesupratusių, kas iš tiesų po jais slypi, kviečiu tai padaryti, nes pasaulinė ekonominė, socialinė, politinė ir aplinkosauginė atmosfera kiekvieną dieną keičiasi būtent šių tikslų realizavimo linkme, daugumai iš mūsų to net nepastebint.
Šį planą būtų galima vadinti „Juoduoju 2030 planu“, todėl šiuo straipsniu pradėsime straipsnių seriją, skirtą giliau pažvelgti į kiekvieną iš „Juodojo plano“ tikslų, kad galėtume suprasti, dėl ko jie mums pavojingi, į ką konkrečiai jie taikosi, kas slypi po gražiais žodžiai ir kodėl eidami šiuo keliu mes viską prarasime.
Pirmasis „Juodojo plano“ tikslas – panaikinti skurdą pasaulyje
Pirmasis Jungtinių Tautų (JT) deklaruojamas tvaraus vystymosi tikslas yra panaikinti visų rūšių skurdą – pirmiausiai kraštutinį žmonių skurdą, kuris matuojamas mažiau nei 1,25 JAV dolerio per dieną pragyvenimo riba.
Taip pat siekiama perpus sumažinti skurde gyvenančių viso pasaulio gyventojų dalį.
Pasak JT, tai padaryti reikėtų pasitelkiant įvairias socialinės apsaugos priemones, visiems suteikiant lygias teises į ekonominius išteklius, tinkamas naujas technologijas ir finansines paslaugas, kurios būtų skirtos ne tik pažeidžiamoms grupėms, bet ir visiems vyrams bei moterims, o minimos pažeidžiamos grupės būtų pilnai įtrauktos į šias programas.
Tačiau kaip konkrečiai tai padaryti? Atsakymas yra. Ir jis gan paprastas bei apimantis visus tris anksčiau paminėtus uždavinius.
1. Visiems suteikiant lygias teises į ekonominius išteklius.
2. Pritaikant tinkamas naujas technologijas ir suteikiant finansines paslaugas.
3. Aprėpiant ne tik tikslinę grupę, bet ir visus vyrus bei moteris – tai universaliosios bazinės pajamos.
Universaliosios bazinės pajamos – pinigai kiekvienam ir be jokių išlygų
Universaliosios bazinės pajamos yra pinigų suma, už kurią žmogus gali pragyventi. Ji skiriama valstybės ir būtinai atitinka penkis kriterijus: yra mokama periodiškai (pavyzdžiui, kas mėnesį), išmokama pinigais (ne kuponais specifinei prekei ar paslaugai), skiriama kiekvienam asmeniškai (ne šeimai ir ne namų ūkiui), yra universalios (išmokamos visiems be klausimų) ir besąlyginės (už šias pajamas mainais neprašoma nieko)[4].
Taigi, pinigai skiriami absoliučiai kiekvienam be jokių išlygų, nepriklausomai nuo kitų gavėjo pajamų šaltinių. Šios pajamos yra neapmokestinamos ir už jas žmogus gali įsigyti, ką tik nori. Tai reiškia, kad kiekvienas, gavęs bazines pajamas, gali nesirūpindamas pasirinkti, ką jis nori veikti gyvenime ir kaip jis nori leisti savo laiką, nes jam nebereikia rūpintis, kaip patenkinti bazinius poreikius, tokius kaip maistas ir prieglobstis.
Šiuo metu kalbama, kad 12 000 dolerių per metus arba 1 000 dolerių per mėnesį kiekvienam (išsivysčiusiose šalyse arba maždaug pusė minimalaus atlyginimo besivystančiose šalyse) galėtų būti tinkama pinigų suma tokiam užmojui.
Kitaip tariant, kiekvienas iš mūsų gautume pinigų už nieką, tiesiog už tai, kad esame.
Ir už šią pinigų sumą mes galėtume keliauti, studijuoti, kurti verslą, mokėti būsto paskolą, pirkti dailius batelius ar po tekilos butelį kasdien – tai priklausytų tik nuo mūsų pageidavimų (ir, žinoma, tokių pajamų dydžio). Daugeliui žmonių tokia kiekvieną mėnesį valstybės skiriama pinigų suma būtų tikras išsigelbėjimas ir padėtų įveikti nemažai finansinių sunkumų.
Dėl bazinių pajamų idėjos jau buvo atlikta ir eksperimentinių bandymų
Bazinių pajamų idėja nėra nauja. Jau 1516 metais apie ją rašė Thomas More savo garsiojoje „Utopijoje“, maždaug 1526 metais apie ją rašė teologas humanistas Johannes Ludovicus Vives ir šios idėjos net turėjo realios įtakos 1576-aisiais priimtame, bet neilgai galiojusiame, Anglijos skurdžiųjų palaikymo įstatyme[4].
Taip pat buvo atlikta keletas eksperimentinių bandymų šiandieninėje visuomenėje, kai nustatytą laikotarpį dalis žmonių gavo bazines pajamas. Tokie eksperimentai vyko Brazilijoje, Kanadoje, Suomijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Indijoje ir keliose kitose šalyse[5].
Tyrimų rezultatai buvo įvairūs, priklausomai nuo detalesnių vietinių aplinkybių, tačiau bendra išvada būtų tokia, kad šių pajamų dėka didžioji dalis žmonių savo gyvenimą pakeitė į gerąją pusę – sumažino stresą ir nepritekliaus jausmą, pagerino maitinimosi įpročius, daugiau laiko praleido gryname ore su šeima ir padidino produktyvumą darbe.
Tai kodėl universalios bazinės pajamos yra blogai? Ir kodėl ši socialinės pagalbos strategija, jau taip seniai žinoma, nebuvo įgyvendintas anksčiau?
Nemokamų pinigų realiai nebūna
Visų pirma todėl, kad nemokamų pinigų, duodamų už nieką, nebūna!
Svarbu suprasti, kad žodis „nemokamas“ yra reklaminės kampanijos dalis, skirtos pritraukti ir įtraukti. Viskas, kas deklaruojama kaip nemokama, turi savo kainą.
Pinigai turi būti kažkieno uždirbami arba iš kieno nors paimami, kad turėtų vertę. Kitu atveju, jeigu jie tiesiog sukuriami iš niekur, pinigai vertę paprasčiausiai praranda – tai vadinama infliacija ir tai yra kaina, kurią žmonės sumoka už didesnį pinigų kiekį, įgrūdamą į ekonomikos mašiną.
Antra – todėl, kad bazinių pajamų sistema mus pavers ne turtingesniais, bet skurdesniais. Šios sistemos įgyvendinimas mus įvergina ir reikalauja iš kiekvieno visuomenės nario paimti daugiau (mokesčių pavidalu), nei yra paimama dabar.
Trečia – todėl, kad ši sistema atima iš žmonių įgūdžius, supratimą apie laisvą rinką ir natūralų ekonomikos vystymąsi, paverčia visiškai priklausomais nuo valstybės ir palieka be laisvos valios.
Kaip save finansuotume?
Taigi, iš kur pasaulio valstybės turėtų gauti tiek pinigų, kad galėtų juos tiesiog už nieką duoti žmonėms? Į šį klausimą vieningo atsakymo kol kas nėra, bet yra keletas nepatrauklių pasiūlymų.
Pirmas pasiūlymas, labai gražiai išdėstytas profesoriaus Guy Standing (Londono universitetas) Pasaulio Ekonomikos Forumo debatų sesijoje (2017 metais) – tai galėtų būti tęstinė valstybės paskola kiekvienam vyrui ir moteriai su labai nedideliu palūkanų procentu[6].
Tarkime, tris metus kiekvieną mėnesį jūs gaunate iš valstybės tūkstančio dolerių paskolą ir termino pabaigoje viską kartu su palūkanomis grąžinate valstybei atgal, nes per šiuos metus, greičiausiai, buvote labai sėkmingas ir jūsų investicijos atsipirko. Tuomet jūs gautumėte kitą paskolą trims ar penkiems metams, kuriems praėjus vėl sėkmingai išmokėtumėte reikiamą pinigų sumą.
Bet tada jūs klausiate, ar bazinės pajamos neturėtų būti neapmokestinamos ir besąlyginės, negrąžinamos ir duodamos tiesiog šiaip sau? Atsakymas – taip, turėtų, nes būtent tokia jų idėja, bet nebus, nes kaip ir sakėme anksčiau – nemokamų pinigų nebūna!
Valstybės neturi būdų, iš kur tuos pinigus paimti, kad galėtų jums jų duoti. O paskola su nedidelėmis palūkanomis galėtų būti realus bazinių pajamų įgyvendinimo modelis. Ir, kaip jau tikriausiai supratote, tai neišvengiamai veda prie to, kad jūs negalėsite šių pinigų leisti, kur panorėję. Jūs turėsite labai gerai apgalvoti, kur juos panaudoti, kad vėliau galėtumėte grąžinti ne tik išmokėtą sumą, bet ir priskaičiuotas palūkanas. Antraip, po trijų metų atsidursite didelėje bėdoje.
O ką, jeigu jums tokiomis sąlygomis visai nesinori imti tos paskolos ir manote, kad puikiai galite apsieiti savo gyvenime ir be jos? Nieko panašaus! Jungtinių Tautų dokumentuose aiškiai parašyta, kad kiekvienas vyras ir moteris turi „lygias teises į ekonominius išteklius“ ir bazinės pajamos yra skiriamos būtent kiekvienam, todėl ir jums, nepriklausomai nuo to, ar jūs jų norite, ar ne! Ir tol, kol esate pilietis arba nuolatinis gyventojas su deklaruota gyvenamąja vieta ir egzistuojančia banko sąskaita, jūs neturite iš ko rinktis.
Ar jau pasidarė nejauku paslapčia išnykus ribai tarp teisės ir prievolės?
Nedirbate? Teks ir už tai susimokėti!
Antras pasiūlymas, kas galėtų būti bazinių pajamų šaltiniu – tai sustabdytos visos dabar egzistuojančios išmokos, pašalpos, pensijos ir kitos finansinės lengvatos, kartu su nereikalingų darbuotojų valstybinėse institucijose atleidimu iš darbo ir, žinoma, naujais mokesčiai, tokiais kaip iškastinio kuro taršos mokestis[7].
Tačiau kai kuriose šalyse ir tiek gali nepakakti, todėl svarstoma galimybė įvesti anglies dioksido mokestį ir neigiamų pajamų mokestį, kuris būtų taikomas žmonėms, neturintiems jokių apmokestinamų pajamų.
Kitaip tariant, jeigu dėl palankių gyvenimo aplinkybių turite galimybę gyventi nedirbdami arba dėl nepalankių gyvenimo aplinkybių netekote darbo ir neturite pajamų šaltinio – teks susimokėti.
Taigi, kiekviena pensija, kiekviena išmoka, kiekviena finansinė lengvata būtų atimta tam, kad žmonės gautų bazines pajamas, iš kurių turėtų susimokėti už tai, dėl ko tas lengvatas apskritai gaudavo. Tik dar prisidėtų nauji mokesčiai, nesibaigianti paskola valstybei ir amžina vergovė, neleidžianti sulaukti aprūpintos senatvės, dėl kurios dešimtmečius žmonės moka mokesčius ir kurios, iš tiesų, jiems niekas niekada nepažadėjo.
Negana to, jau minėtas profesoriaus Guy Standing iš Londono universiteto pritartų, jei prie šios „besąlyginės“ avantiūros vis dėl to būtų pririšta viena kita sąlyga, tarkim, jūsų vaikai būtinai turėtų lankyti nurodytą mokyklą, o visa jūsų šeima turėtų būti vakcinuota, dalyvauti socialiniame gyvenime atliekant balsavimo prievolę ir tokiu būdu prisidėti prie bendro visuotinio gėrio.
Ar „nemokamų pinigų“ kaina pradeda aiškėti?
Žmonių inventorizacija
O dabar pažvelkime į mums pateikiamą pritaikymo schemą ir kaip ji atitinka Jungtinių Tautų „Juodojo plano“ uždavinius.
Kadangi siekiama suteikti lygias teises į ekonominius išteklius ne tik skurde gyvenantiems žmonėms, bet visiems vyrams ir moterims, šis modelis turi praktiškai mums tikti. Ir, manykime, jis neblogai tinka, nes bene visas vakarų pasaulis jau turi tam tinkamą infrastruktūrą.
Daugiau ar mažiau mes visi turime pilietybę, asmens dokumentus, deklaruotą gyvenamąją vietą ir banko sąskaitą. Tai reiškia, bazinių pajamų atveju, valstybės institucijose besisukantys sraigteliai tiksliai žinotų, kiek šalyje yra piliečių ir kiek kas mėnesį tūkstančių turėtų būti pervesta į banko sąskaitas. O tie, kurie dėl kažkokių priežasčių dar neturėjo vieno ar kito reikiamo dokumento, greit prisistatys, norėdami gauti savo 1 000 dolerių.
Bet štai čia dar kartą atsiskleidžia, kad bazinės pajamos nėra besąlyginės, nes mažų mažiausiai jums reikia būti šalies piliečiu arba deklaruotu gyventoju, kad turėtumėte teisę tuos pinigus gauti. Taip pat privaloma turėti asmens dokumentą ir banko sąskaitą banke.
Tačiau asmens dokumentams gauti jūs turite padovanoti savo biometrinius duomenis, ką dauguma iš mūsų jau esame padarę. O kai kuriose šalyse atsidarant banko sąskaitas, bankai reikalauja pateikti kelių paskutinių mėnesių elektros ir vandens sąskaitų kopijas, siųstas jūsų vardu – kad įsitikintų, jog tikrai gyvenate ten, kur deklaruojate gyvenantys.
Kol kas daugumai žmonių dar neatrodo, kad savo biometrinių duomenų ar kitų asmeninių duomenų pristatymas bankams ar valstybinėms institucijoms yra svarbus dalykas. Tačiau tai yra svarbus dalykas, kurio reikšmę pamatysime kituose straipsniuose.
Dvylikos skaitmenų žmonių atpažinimo sistema gali tapti pagrindiniu, o vėliau ir vieninteliu asmens tapatybę patvirtinančiu įrankiu
Ir čia mes kalbame tik apie vakarų pasaulį, kur infrastruktūra ir naudojimosi bankų paslaugomis įpročiai jau suformuoti, o pamatai žmonių inventorizacijai jau padėti. Tačiau 2017 metų duomenimis pasaulyje buvo du milijardai žmonių, neturinčių banko sąskaitos arba neturinčių įrenginio, kurio dėka galėtų pasinaudoti banko paslaugomis. Nemaža jų dalis – žmonės, neturintys asmens dokumentų. Kokiu būdu šie žmonės galėtų atsiimti jiems skirtus pinigus?[8]
Ir štai šioje vietoje visu savo gražumu sužiba Indija su savo projektu „Aadhaar“ – tai yra didžiausia pasaulyje biometrinių duomenų saugykla[9].
Žmonės, norintys gauti kortelę su unikaliu dvylikos skaitmenų kodu, visiškai pilnai pakeičiančią bet kokį asmens tapatybės dokumentą, turi atiduoti savo biometrinę, demografinę ir asmeninę informaciją, kuri saugoma valstybinėje duomenų bazėje.
Kadangi kortelė talpina tokius duomenis kaip pirštų antspaudai ir akių rainelių informacija, ji atstoja ne tik asmens tapatybės dokumentus keliaujant ar lankantis valstybinėse įstaigose, bet suteikia galimybę atsidaryti banko sąskaitą, gauti prisijungimą prie interneto, asmens tapatybės patvirtinimą virtualioje erdvėje ar tiesiog pasinaudoti durų atidarymo paslauga su piršto antspaudu, kur tokia paslauga yra įmanoma[10].
2019 metais „Aadhaar“ duomenų bazėje buvo talpinama informacija, priklausanti daugiau nei milijardui žmonių. Indija siekia, kad ši dvylikos skaitmenų žmonių atpažinimo sistema taptų pagrindiniu, o vėliau ir vieninteliu asmens tapatybę patvirtinančiu įrankiu. Tai reiškia, kad galutinis šios šalies tikslas yra turėti duomenų bazę, su kiekvieno Indijos piliečio ir kiekvieno nuolatinio gyventojo biometriniais duomenimis[11].
Tai štai kur mus atvedė nekaltas Jungtinių Tautų noras padėti skurstantiesiems, suteikiant visiems lygias teises į ekonominius išteklius, mokant bazines pajamas, pritaikant tinkamas naujas technologijas, inventorizuojant žmones ir renkant jų biometrinius duomenis bei aprėpiant visus vyrus ir moteris, priverstinai įtraukiant į valstybės finansavimo mechanizmą.
Štai kur mus atvedė tos visiškai besąlyginės, nemokamos, universaliosios bazinės pajamos, kurių įgyvendinimui galimai bus uždarytos visos egzistuojančios socialinės paramos priemonės.
Ir nors kažkam jūs esate tik mokesčių mokėtojas, nepamirškite, kad ne pinigai, o jūsų laikas, darbas, įgūdžiai ir gebėjimai yra neatimami ir tikrai vertingi.
