Teisingumo ministerijoje – nauja vadovų komanda
Į teisingumo ministrės Ritos Tamašunienės politinio pasitikėjimo komandą įsijungė trys naujos vadovės: viceministrės Barbara Aliaševičienė ir Kristina Zamarytė-Sakavičienė, taip pat ministerijos kanclerė Liucina Kotlovska, pranešė ministerija.
Barbara Aliaševičienė prižiūrės notariato, civilinės metrikacijos, antstolių, vartotojų teisių apsaugos bei politinių organizacijų ir religinių bendruomenių veiklos sritis. Jai taip pat pavestos valstybės registrų ir informacinių sistemų priežiūros funkcijos. Naujoji viceministrė yra teisininkė, anksčiau dirbusi Vilniaus rajono savivaldybėje ir vadovavusi Statybos sektoriaus vystymo agentūros priežiūros padaliniui[1].
Antroji viceministrė, Kristina Zamarytė-Sakavičienė, bus atsakinga už teisės politikos formavimą – nuo civilinės ir administracinės teisės iki mediacijos bei teismo ekspertizės klausimų. Ji yra sukaupusi įvairiapusės patirties: vadovavo Laisvos visuomenės institutui, dirbo Seimo kanceliarijoje ir Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje, taip pat dėstė Mykolo Romerio universitete, kuriame įgijo teisės magistro laipsnį.
Liucina Kotlovska, paskirta ministerijos kanclere, prieš tai vadovavo Vilniaus rajono savivaldybės administracijai. Ji yra sociologijos bakalaurė, studijas baigusi Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje.
Rita Tamašunienė į teisingumo ministro postą paskirta šių metų rugpjūtį, kai, po koalicijos pertvarkymo, prie valdančiųjų prisijungė Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija.
K. Zamarytė-Sakavičienė augina šešis vaikus: motinystė jai – ne karjeros stabdis, o stiprybės šaltinis
Teisingumo viceministrė K. Zamarytė-Sakavičienė savo gyvenimą derina tarp atsakingų pareigų valstybės tarnyboje ir motinystės – kartu su vyru ji augina šešis vaikus. Šeimoje auga dvi mergaitės ir keturi berniukai, jauniausiajam – vos dveji, o vyriausiajam – keturiolika metų[2].
Motinystė jai tapo ne tik kasdienybės dalimi, bet ir svarbiausia gyvenimo patirtimi, suteikiančia prasmę ir kryptį. Ji pabrėžia šeimos vertę ir atsakomybę, kurią prisiima auginant vaikus, mato juos kaip didžiausią turtą bei džiaugsmą.
K. Zamarytė-Sakavičienė yra išsakiusi kritinį požiūrį į visuomenės požiūrį į daugiavaikes šeimas – pasak jos, Lietuvoje vis dar trūksta pagarbos mamoms, kurios pasirenka didelę šeimą. Tai, anot jos, atspindi gilesnę kultūrinę problemą – per menkai vertinama motinystės reikšmė ir jos indėlis į valstybės ateitį.
Jos gyvenimo patirtis parodo, kad motinystė gali būti suderinama su profesine veikla, o daugiavaikė šeima – ne kliūtis, o stiprybės šaltinis. K. Zamarytės-Sakavičienės pavyzdys primena, jog motinystė yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, kurią verta puoselėti ir gerbti.
Tradicinė šeima – valstybės ir vaikų gerovės pagrindas
Tuo tarpu K. Zamarytė-Sakavičienė aktyviai reiškėsi tradicinės šeimos temomis, pabrėždama, kad stipri valstybė negali egzistuoti be tvirtų šeimos pamatų[3].
Jos požiūriu, šeima nėra vien emocinis artumas ar socialinė forma – tai vyro ir moters santuoka, tėvystė, motinystė ir atsakomybė už vaikų auklėjimą. Būtent šie ryšiai užtikrina vaikų gimimą, jų auklėjimą ir perduoda moralines vertybes, kurios yra būtinos visuomenės stabilumui.
K. Zamarytė taip pat kritiškai vertino alternatyvių šeimos modelių propagavimą, nes tai, jos nuomone, gali silpninti šeimos esmę ir socialinę tęstinumą.
Pernai metais ji pabrėžė, kad tradicinė šeima nėra pasenęs modelis, o veikiau efektyviausia aplinka formuotis sveikoms, brandžioms ir atsakingoms asmenybėms. Jos teigimu, šeimos gynimas nėra grįžimas į praeitį, bet investicija į ateitį – į visuomenę, kuri vertina atsakomybę, meilę ir tarpusavio rūpestį.
Tokia samprata esą leidžia ne tik stiprinti vaikus, bet ir suteikia moterims galimybę derinti motinystę su profesine veikla, rodant, kad tradicinės šeimos vertybės gali būti suderinamos su šiuolaikiniu gyvenimu.
