Seimas siūlo plėsti dabartinę užstato sistemą
Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ narys Tomas Tomilinas kartu su grupe parlamentarų inicijuoja įstatymo pataisas, kurias priėmus būtų išplečiama jau dešimtmetį sėkmingai Lietuvoje veikianti užstato sistema – jeigu jos būtų priimtos, į taromatus tektų nešti ne tik plastikinius butelius, bet ir skardines nuo konservuotų produktų bei stiprių alkoholinių produktų pakuotes.
Kas keistųsi gyventojams?
Į užstato sistemą būtų įtraukiamos visos vienkartinės pakuotės nuo 0,1 iki 3 litrų talpos, įskaitant PET, plastikines, metalines, stiklines ir kombinuotas pakuotes. Tai reiškia, kad vartotojai turėtų grąžinti ne tik gėrimų, bet ir maisto produktų pakuotes, kad atgautų užstatą[1].
Be to, įstatymo projekte numatoma griežtinti perdirbimo rodiklius, įpareigojant gamintojus ir importuotojus naudoti daugiau perdirbtų medžiagų bei mažinti pakuočių kiekį. Tai esą skatintų tvaresnį vartojimą ir prisidėtų prie aplinkosaugos tikslų įgyvendinimo.
Kokie pokyčiai lauktų verslo?
Tuo tarpu verslui tektų prisitaikyti prie naujų reikalavimų, įskaitant privalomą pakuočių ženklinimą, ataskaitų teikimą ir griežtesnę kontrolę. Tai galėtų lemti papildomas administracines išlaidas ir poreikį atnaujinti logistiką bei sandėliavimo sistemas. Be to, verslas turėtų investuoti į naujas technologijas ir procesus, kad atitiktų griežtėjančius aplinkosaugos reikalavimus.
Šie pokyčiai, pasak pataisų iniciatorių, atitinka Europos Sąjungos aplinkosaugos tikslus ir gali tapti svarbiu žingsniu link tvaresnės ir aplinkai draugiškesnės Lietuvos. Vis dėlto, ekspertai įspėja, kad tai gali sukelti logistinių ir finansinių iššūkių, todėl svarbu kruopščiai įvertinti jų įgyvendinimo galimybes.
Depozito sistemos plėtra gali branginti atliekų tvarkymą ir apkrauti parduotuves
Depozito sistemos išplėtimą kritikuoja Žaliosios politikos instituto direktorius Remigijus Lapinskas. Anot jo, Seimo nario Tomo Tomilino siūlymas įtraukti stipriųjų alkoholinių gėrimų tarą, metalines konservų pakuotes bei PET pakuotes į depozito sistemą gali sukelti logistinių ir finansinių iššūkių. Parlamentaras esą argumentuoja, kad sistema veikia sklandžiai nuo 2016 metų, tačiau R. Lapinskas teigia, kad tai nereiškia, jog ją galima paprastai išplėsti[2].
Pasak eksperto, tokia plėtra apkrautų parduotuves ir esamą infrastruktūrą: taromatai, jų priežiūra, pakuočių surinkimas, rūšiavimas ir pervežimas perdirbėjams yra brangūs procesai. Depozito sistemos išplėtimas padidintų kaštus gamintojams ir importuotojams, o dalis jų galiausiai nukeliautų iki vartotojų. Be to, konteinerinė sistema vis tiek turėtų veikti, todėl jos kaštai nesumažėtų, nors pakuočių kiekis joje sumažėtų, didinant atliekų tvarkymo įkainius.
R. Lapinskas atkreipia dėmesį, kad Lietuva jau įgyvendino tai, kas ES šalyse taps privaloma nuo 2029 metų, viršydama numatytus rodiklius. Jau atliktos perdirbimo sektoriaus investicijos buvo planuotos esamiems konteineriuose surenkamiems kiekiams, todėl sistemos plėtra gali komplikuoti logistiką, branginti ją ir neatskleisti realios pridėtinės naudos.
Ekspertai: veikiančią depozito sistemą keisti pavojinga
Tuo tarpu ekspertai įspėja, kad siūloma įtraukti alkoholinių gėrimų ir konservuotų maisto produktų pakuotes į depozito sistemą gali labiau pakenkti nei pagerinti esamą pakuočių atliekų tvarkymo sistemą. Jie ragina neskubėti keisti jau veikiančios sistemos, kuri šiuo metu Lietuvoje veikia efektyviai ir viršija ES reikalavimus[3].
VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) vadovas Gintaras Varnas pabrėžia, kad užstatas metalinėms ir PET pakuotėms yra pakankamas, o stiklo tarą bei maisto produktų pakuotes šiuo metu efektyviai surenka konteinerinė sistema. Almontas Kybartas, pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ vadovas, pažymi, kad veikiančios sistemos griauti nereikėtų – geriau ją stiprinti, įdiegiant vieningą konteinerių ženklinimą, bendrą komunikaciją ir principą „rūšiuoti visas pakuotes“.
Įspėjama ir apie finansines pasekmes gamintojams. Perkėlus didesnę dalį stiklo taros į taromatus, konteineriai liktų pustuščiai, tačiau jų priežiūros kaštai nesumažėtų, todėl dalis gamintojų patirtų didesnę išlaidų naštą.
