Kol iškilios parlamentarų delegacijos darosi selfius svetur, Žemaitaičio selfius daro tauta
Tarsi pats Rolandas Paksas būtų grįžęs su žmonėmis pasikalbėti, laisvu nuo Seimo sesijų metu Remigijus laksto per miestus ir miestelius. Tyliai, tyliai sau kraunasi taškus.
Ir nesuklysite galvodami, kad kažką pastūmęs, sutiktas su plakatais, ar į vietinę kultūrkę neįleistas Žemaitaitis kažkaip atrodo, kad visai nebuvo nuskriaustas. Kiekvieną jo sutikimą palydi kažkoks skandaliukas, kurį priversta nušviesti visa jam palanki ir nepalanki spauda. Kiekvienas pastūmimas ar „nekoks“ sutikimas palydimas aplodismentų audromis komentaruose po šiuos įvykius nušviečiančiais straipsniais: „štai koks vyras, tai ne tie plevėsos, bestuburiai“.
Ir ką Jūs jam? Remigijus renka balsus, kol tuo tarpu kiti kostiumuotieji selfiukus daro įvairiose parodėlėse, kažką atstovauja, dūsauja susirūpinimus ir kažką aptaria. Smagiai pakeliauti tolėliau nuo smarkiai šaltos tėvynės ir svarbiai pašnekėti jiems dar liko nemažai laiko, juk anksčiausia eilinė Seimo sesija tik kovo 10, prieš pat Kovo 11 minėjimus. Negražu būtų Kovo 11-ąją net tūlai kasdien metai iš metų tautos reikalus ignoruojantiems politikams svetur būti, kovą visi sugrįš ir gražiai mums šypsosis.
Ką gi kalba tas Žemaitaitis pas Tautą atėjęs?
Ogi kalba Remigijus viską. Paklausia žmonių, kaip katro troboj šilta, ar anas sniegą nusikasė ir kaip čia atvyko. Gatvėse mėgėjų žurnalistų pakalbinti žmonės prisimena, kad vienam kitam net pinigėlį yra davęs „susitvarkyk stogą po gaisro“, ar dar kažką.
Didelį susirūpinimą politikas vietos žmonėms reiškia ir Kapčiamiestyje, „nereikalingas mums tas poligonas“, – Ruginienei iškart galvos skausmą sukėlė. Nors ji jau ne kartą ir ne du deklaravo, kad neatsako už nieką, ką Žemaitaitis kalba, bet nei vienos Vyriausybės spaudos konferencijos tikriausiai neprisimintų be klausimų apie šį politiką. Ką jau ką, bet PR tai Remigijus pasidaro, ir net nevisai svarbu, blogą ar gerą, svarbu, kad praktiškai nemokamai visose antraštėse, visuose renginiuose būna minavojamas net nepriklausomai ar ten buvo kada koją įkėlęs.
Sunku ir pasakyti, ar jis dar tik kaip Rolandas ar jau pats Donaldas savo reklaminiu meistriškumu.
Kokie mūsų šansai neturėti Remigijaus prezidento poste?
Gerokai mažesni, nei norėtų jo kritikai. Nebent įvyktų sąlyga ir premjeru taps. Taip gražiai susidėliojo, kad Seimą rinksime metais anksčiau – 2028, o prezidentą tik po metų – 2029, tada ir bus matyt kuo Remigijus užaugęs bus – premjeru ar prezidentu.
Tačiau, nežiūrint į tai, ar jis tikrai taps tuo, anuo, ar niekuo, kol kiti politikai vis dar kuria įvaizdžius ir užsiima „svarbiomis“ kelionėmis ar slidinėjimu, Remigijus dirba čia. Kol jie praleidžia laiką svetur, jis eina į susitikimus miestuose ir miesteliuose, ten susitinka su žmonėmis ir atrodo vienu iš jų. Ir nors kai kurie jo veiksmai nėra visiems patrauklūs, faktas lieka: jis dirba, ir tai bus matoma. Žmonės mato, žmonės kalba, žmonės žino. Nesvarbu, kaip jis vertinamas – kažkurią dieną, kai ateis laikas rinktis, mes ir vėl prieš akis turėsime krūvą „blogybių“, rinksimės „mažiausią“, bet dažnas tiesiog rinksis „labiau girdėtą“ – mere-exposure effect.
Šis straipsnis atspindi tik autoriaus subjektyvią nuomonę apie politinę situaciją ir veikiančius politikus. Čia pateikti teiginiai nėra faktai, tekstas remiasi asmeniniu vertinimu ir interpretacija bei negali būti tapatinamas su 77 pozicija.
