Rekordinis pardavimas patvirtina Fridos Kahlo svarbą ir moterų meno vertę
Fridos Kahlo 1940 m. autoportretas „El sueño (La cama)“ („Sapnas (Lova)“) Niujorke, „Sotheby’s“ siurrealistinio meno aukcione, parduotas už 54,7 mln. JAV dolerių. Kaina pasiekta per maždaug keturias minutes ir pranoko iki tol galiojusį rekordą – Georgios O’Keeffe „Jimson Weed/White Flower No. 1“ 2014 m. parduotą už 44,4 mln. dolerių. Pirkėjas kol kas neatskleistas, o paties kūrinio vertinimas prieš aukcioną siekė 40–60 mln. dolerių.
Šis rezultatas taip pat pagerino Lotynų Amerikos meno rekordą, kuris priklausė Kahlo paveikslui „Diego y yo“ („Diegas ir aš“) – 2021 m. jis parduotas už 34,9 mln. dolerių. Yra teiginių, kad privačiuose sandoriuose kai kurie jos darbai kainavo dar daugiau, tačiau oficialiai užfiksuotas aukciono rekordas dabar yra „Sapnas (Lova)“. Paveikslas buvo eksponuotas visuomenei prieš aukcioną Londone, Abudabyje, Honkonge, Paryžiuje ir Niujorke[1].
„Sotheby’s“ tą pačią savaitę Niujorke iš viso pardavė moderniojo meno kūrinių už 706 mln. dolerių. Tarp jų – Gustavo Klimto darbas, parduotas už 236,4 mln. dolerių, tapęs antru brangiausiu kūriniu aukcionų istorijoje ir brangiausiu moderniojo meno pardavimu. Varžovė „Christie’s“ per 20 a. meno aukcionus tuo pat metu pardavė kūrinių už 690 mln. dolerių.
Paveikslo istorija paaiškina, kodėl „Sapnas (Lova)“ traukia žiūrovą
„Sapnas (Lova)“ rodo miegančią Kahlo lovoje, tarsi ji plauktų blyškiame danguje, o žali vijokliai apgaubia jos kūną. Virš lovos baldakime – besišypsantis skeletas, apjuostas dinamito lazdomis ir laikantis džiovintų gėlių puokštę. „Sotheby’s“ kataloge teigiama, kad tai – apmąstymas apie ribą tarp miego ir mirties; skeletas dažnai aiškinamas kaip menininkės nerimo dėl mirties miegant vaizdinys.
Paveikslas sukurtas 1940 m., nelengvu menininkei metu: tais pačiais metais ji po skyrybų vėl susituokė su Diegu Rivera, o buvo nužudytas jos buvęs mylimasis Levas Trockis. F. Kahlo gyvenimą stipriai pakeitė jaunystėje patirta autobuso avarija: ji patyrė daugybę operacijų, ilgai dėvėjo korsetus ir daug tapė gulėdama lovoje.
„Aš niekada netapiau sapnų. Aš tapiau savo realybę“, – yra sakiusi Kahlo, taip pabrėždama, kad net jei vaizdiniai atrodo siurrealūs, jie kyla iš jos asmeninės patirties.
Paveikslas atkeliavo iš privačios kolekcijos ir teisėtai galėjo būti parduotas tarptautiniu mastu. Tai vienas iš nedaugelio Kahlo kūrinių, esančių privačiose rankose už Meksikos ribų, nes Meksikoje jos darbams suteiktas „meninį atminimą“ saugantis statusas – ten esantys kūriniai negali būti parduoti į užsienį ar sunaikinti.
Kai kurie meno istorikai nerimauja, kad kūrinys po pardavimo vėl gali pradingti iš viešojo lauko, tačiau jis jau paprašytas būsimoms parodoms Niujorke, Londone ir Briuselyje; be to, „Sapnas (Lova)“ buvo žvaigždė aukciono rinktinėje „Exquisite Corpus“, kur kartu parduota per 80 siurrealizmo kūrinių – tarp jų René Magritte’o, Salvadoro Dalí, Maxo Ernesto ir Dorotheos Tanning darbai.
„Frida Kahlo užima visiškai unikalią vietą meno istorijoje,“ yra sakiusi „Sotheby’s“ Lotynų Amerikos meno vadovė Anna Di Stasi, pabrėždama stiprų žiūrovų emocinį ryšį su jos kūriniais. Kahlo pati šį ryšį nusakė paprastai:
„Aš nesu mirusi ir turiu priežastį gyventi. Ta priežastis – tapyba.“ Šie žodžiai padeda suprasti, kodėl „Sapnas (Lova)“ šiandien ne tik muša rekordus, bet ir toliau kalba su žiūrovu labai asmeniškai.
