Valstybę valdo kiekvienas „apsiperdėlis“, mojuojantis „švabu“
Ar susimąstėte: naujagimio virkštelė nukerpama vos tik jam gimus, kai tuo tarpu šis netenka galimybės įsisavinti maždaug ketvirtadalio jam skirto kraujo, kol medicina tuo tarpu pasiūlo suleisti vitaminą K dėl nukraujavimo tikimybės.
Galbūt kiek nepopuliari nuomonė, tačiau seniau įvairios organizacijos ir brolijos buvo šventas reikalas – su iniciacijomis ir visa kita. Informaciją reikėjo saugoti, ir pastarąja žinojo tik išrinktieji, kurie turėjo aukštesnį tikslą. Šiandien kone kiekvienas „apsiperdėlis“ mosuoja pirštu, nieko neduodančiu pasauliui. Kas tokius kvietė?
Dėl skonio nesiginčijama, tačiau didžioji dalis pasaulio elito pasirodo esantis pažinčių klubas, veikiantis dėl savanaudiškų paskatų, imituodamas labdarą (geriausiu atveju). Paprasčiau kalbant, tai, kas vadinama „kultūra“, nepanašu į ją nė su jokiu žiburiu – ten tik beskonybė ir blizgučiai, pasislėpę už žemo intelekto. Tai liudija ir masiniai skiepai, pasireiškę kritinio mąstymo trūkumu ir susibadymo psichoze. Koks gi tas priklausymas „elitiniam klubui“ (visuomenei), jeigu valdantieji su tavimi nepasidalina savo planais, ir tu kaip patikli avelė atsiduri prie tos pačios žiobarų bandos, einančios į „švaksalų“ punktą?
Linkstama prie išvados, jog daugelis šiuolaikinių organizacijų ir įvairių sąjūdžių yra tik pažinčių farsai ir savanaudžių veltėdžių būriai – vardan to, kad bet koks asmuo gautu ego „boost’ą“.
Belieka tikėtis, kad naujoji maištautojų karta išsivaduos iš aklo tikėjimo ir besaikio programavimo, mat pastarųjų venomis pamažu pradeda tekėti ne giminės statusas, raiščiai ant akių ar svetimos idėjos, o žmogiškesnės vertybės. Žinoma, tokių vaikų tėvams galbūt nučiuoš stogas, jeigu šie „nepasirašis“ tai pačiai psichozei ir netęs „eikit paskui minią“ tradicijų, tačiau kai nėra kastų, nėra ir paslapčių.
Kiekvienas balsas privalo būti išgirstas
Ar bijote „prisišnekėti“?
Skambinti į „pirmą aukštą“, kad kas nors užkaistų virdulį; padėkoti autobuso vairuotojui; palinkėti artimiesiems geros dienos; atsiliepti telefonu; ginčytis su pėsčiuoju; prieštarauti kolegai – visi šie kasdieniai scenarijai apima mūsų nuomonės pareiškimą. Ir visi tai turi pasekmių.
Pavyzdžiui, ar kada nors buvote situacijoje, kai jūsų poreikis balsuoti buvo numalšintas, sumenkintas, neišgirstas?
Dėl įrankio, kurį naudojame kiekvieną dieną, stebina, kiek mažai žmonių pasisako ir kiek daug nutyli viskam pritardami[1]. Visgi nuomonės pareiškimas kuria tapatybę, o nutylėjimas – gena (kur tik nori) avelių bandą. Kaip nesipykti ir susikalbėti, galų gale, nuo ko pradėti?
Bendravimas vyksta įvairiais būdais. Jį taip pat formuoja mūsų ir mūsų pašnekovo lūkesčiai: supratimas apie klasę, rasę, lytį, lytį, amžių; įsitikinimai ir vertybės. Jei tik pakeisime toną – kad nuraminti ar sustiprinti kito emocinę reakciją – laimėsime. Nenoriu pasakyti, kad turime su viskuo sutikti, bet subtilus aplinkos pajautimas padės išvengti nesusipratimų ir painiavos, sumažinat bet kokios konfrontacijos nuožmumą.
Tuo atveju, jeigu esame diskriminuojami, o mūsų balsas yra politiškai ir socialiai sumažintas, socialinis gyvenimas susitraukia ir, mūsų neįspėjant, pradeda lyti vakcinų „per kuprą“ lietus[2]. Norint „rasti“ savo balsą, nebūtina laukti, kol bus „pamesti“ savi vaikai, o pastarųjų tėvai sėdės įkalinti, kol 2020-ųjų rinkimų žvaigždė K.Bartoševičius keros laisvėje[3]. Kartais užtenka prasivalyti akis ir „įsigarsinti“.
Plastikinių maišelių apmokestinimas 0,01 Eur klimato kaitos nesustabdys
Lazdos, akmenys ir žodžiai gali kelti nežmonišką skausmą, kaip ir netinkamai priimami šalies sprendimai.
Nenuostabu, kad daugelis iš mūsų bijo garsiai reikšti mintis. Naudoti balsą „visu pajėgumu“ reiškia rizikuoti savo vieta prie politinių, asmeninių ir socialinių stalų. Neturėti balso – jį prarasti arba iš savęs atimti – reiškia netekti vietos prie šių stalų. Vėlgi, nuomonė nėra kažkas, ką atrandi sofos šone, pavyzdžiui, seni pūkai, trupiniai ir „triusikai“. Tai yra mumyse, tik „statusai“ prisaikdino tylėti.
Kai buvome kūdikiai, jei rėkdavome, kas nors visada atbėgdavo mums į pagalbą. Suaugus yra visai kitaip: jei nuolat skambiname, prašome pagalbos ar reikalaujame (visu įmanomu garsu) – juk taip elgiasi tik kūdikiai – ir niekas neateina ir neatsiliepia, nustojame. Tokiu būdu buvo padėti pamatai tam, kuo mes save laikome ir kaip vertiname.
Prisiminkime: ar vaikystėje tėvai mūsų neskatino neleisti tam tikrų garsų, neva mokindami suvokti, kas yra priimtinas bendravimas? Ar mums buvo pasakyta, jog vaikai turi būti matomi, o ne girdimi (įkyrūs)? Ironiška, tačiau tokio pobūdžio kultūriniai šūkiai verti teismo ekspertizės. Iš jų galime „išmutinti“ daugybę naujadarų ir vaivorykštinių veiksmų, kurie šiandien trukdo ir gadina daugelio žmonių gyvenimus.
Net jeigu niekas nesiveržė į mūsų duris be pakvietimo, pagalvokime, su kokiomis nepriimtinomis prognozėmis susiduriame – nuo vaikų ir jų ugdymo iki sveikatos sistemos bei paties savęs.
Net ir skeptikams aišku, kad plastikinių maišelių apmokestinimas 0,01 Eur klimato kaitos nesustabdys. Reikia išbandyti 0,02 Eur arba pradėti mąstyti.
