Autorė: Raimonda Joskaudienė.
Kai mokykloje smaugiama ir žalojama žirklėmis – tai ne „vaikų konfliktas“, o saugumo sistemos ir žinių spragos
Viešoje erdvėje vis dažniau nuskamba žinia apie skaudų incidentą mokykloje. Pastaruoju metu skelbiama, kad per konfliktą tarp septintokų vienas vaikas buvo smaugtas, kitas – sužalotas žirklėmis.
Ir čia tik trupiniai … kiek tokių situacijų mes nežinome, o kiek dar nėra skelbiama, nes negalima (pvz. Savižudybių atvejai ir kt.)
Daug tenka dirbti su mokyklomis ir įvairiomis situacijomis, todėl šiuo tekstu nevertinu konkrečių vaikų kaltės ir nekonstatuoju konkrečios mokyklos atsakomybės.
Tačiau matau platesnę problemą: mokyklose smurto atvejai, nevertinami pagal LR Švietimo įstatymo reikalavimus, vis dar pernelyg dažnai pirmiausia pavadinami „konfliktu“, „apsistumdymu“, „vaikų nesusikalbėjimu“ ar „emocijomis“, nors pagal savo pobūdį tai jau gali būti smurto švietimo įstaigoje atvejis.
O teisiškai tai nėra vien terminų klausimas. Nuo to, kaip mokykla įvardija įvykį, priklauso ir tai, kaip ji privaalo reaguoja pagal įsakymą.
Mokyklos pareiga nėra tik „nuraminti situaciją“
Švietimo įstatymas nustato labai aiškiai: švietimo įstaigose draudžiama bet kokia smurto forma, įskaitant mokinių smurtą prieš mokinius.
Apie pastebėtą smurto atvejį turi būti pranešta švietimo įstaigos vadovui, o kai smurtauja ar smurtą patiria mokinys, vadovas apie tai turi pranešti ir smurtą patyrusio, ir smurtavusio mokinio tėvams, taip pat vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą užtikrinančiai institucijai – nedelsdamas, bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną.
Tai reiškia, kad mokykla negali laukti, „kol paaiškės“, „kol tėvai parašys skundą“ ar „kol vaikai patys susitaikys“.
Kai kalbame apie smaugimą, dūrimą žirklėmis, sužalojimą, kraują, grėsmę sveikatai ar gyvybei – tai nėra vidaus drausmės klausimas. Tai yra saugumo, vaiko teisių, galimos atsakomybės ir tinkamos intervencijos klausimas.
Dažniausios mokyklų praktinės klaidos tokiose situacijose
1. Smurtas sumenkinamas iki „konflikto“.
Konfliktas reiškia nesutarimą. Smaugimas, mušimas, žalojimas daiktu ar grasinimai – tai jau smurtinis elgesys, kuriam turi būti taikomas visai kitas reagavimo algoritmas.
2. Reaguojama pavėluotai.
Dažna klaida – pirma „aiškintis viduje“, o tik vėliau informuoti tėvus, administraciją, vaiko teisių apsaugą ar policiją. Tačiau įstatymas numato pareigą reaguoti nedelsiant, ypač kai kyla pavojus vaiko sveikatai ar saugumui.
3. Neužtikrinamas fizinis vaikų atskyrimas po įvykio.
Po smurto epizodo vaikai neturi būti paliekami toje pačioje erdvėje „pasikalbėti“. Pirmiausia turi būti sustabdyta rizika, užtikrintas saugumas, suteikta medicininė ir emocinė pagalba.
4. Netinkamai apklausiami vaikai.
Vaikai kartais apklausiami grupėje, vieni kitų akivaizdoje, spaudžiami „pasakyti tiesą“ ar „susitaikyti“. Tai gali traumuoti ir nukentėjusį vaiką, ir liudininkus. Vaiko išklausymas turi būti saugus, pagarbus ir negrasinantis.
5. Tėvams pateikiama per mažai informacijos.
„Mes aiškinamės“ nėra pakankamas atsakymas, kai vaikas galimai patyrė smurtą. Tėvai turi žinoti, kas įvyko, kokių veiksmų mokykla ėmėsi, kam pranešta, kokia pagalba vaikui suteikta ir kas bus daroma toliau.
6. Vaiko gerovės komisija lieka tik formali struktūra.
Tokiais atvejais neužtenka vien pokalbio su klasės vadovu. Turi būti aktyvuojama pagalbos vaikui sistema: socialinis pedagogas, psichologas, administracija, klasės vadovas, pagal poreikį – Vaiko gerovės komisija, savivaldybės specialistai.
7. Nepakankamai fiksuojami faktai.
Laikas, vieta, dalyviai, liudininkai, sužalojimai, kam ir kada pranešta, kokia pagalba suteikta – visa tai turi būti dokumentuojama. Ne dėl biurokratijos, o dėl vaiko apsaugos ir atsakomybės aiškumo.
8. Neįvertinami liudininkai.
Vaikai, kurie matė smurtą, taip pat gali patirti psichologinį poveikį. Ypač jei įvykis filmuojamas, platinamas ar tampa patyčių objektu. Smurto pasekmės nesibaigia tada, kai vaikai fiziškai išskiriami.
9. Pamirštama psichologinė pagalba abiem pusėms.
Smurtą patyręs vaikas turi gauti pagalbą. Tačiau pagalbos reikia ir smurtavusiam vaikui – ne kaip „pateisinimo“, o kaip intervencijos, kad elgesys nesikartotų. Švietimo įstatymas numato, kad tokiais atvejais nepilnamečiams turi būti užtikrinama neatlygintina psichologinė pagalba ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo apie smurto faktą.
10. Saugumo spragos paliekamos neįvertintos.
Rūbinės, koridoriai, tualetai, laiptinės, kiemas pertraukų metu dažnai tampa „pilkosiomis zonomis“, kur vaikai lieka be pakankamos suaugusiųjų priežiūros. Po rimto incidento mokykla turi peržiūrėti ne tik konkrečių vaikų elgesį, bet ir savo priežiūros, prevencijos bei reagavimo sistemą.
Mokykla neprivalo garantuoti, kad niekada neįvyks nė vienas vaikų tarpusavio incidentas. Tai būtų nerealu
Tačiau mokykla privalo turėti veikiančią sistemą:
- prevenciją,
- priežiūrą,
- aiškų reagavimo algoritmą PAGAL ĮSTATYMO REIKALAVIMUS,
- darbuotojų pasirengimą,
- pagalbos vaikui mechanizmą ir realų bendradarbiavimą su tėvais bei institucijomis.
Jeigu smurtas mokykloje pastebimas, bet:
- nepranešama laiku;
- neinformuojami tėvai;
- neįtraukiamos kompetentingos institucijos;
- nesuteikiama pagalba;
- nefiksuojamos aplinkybės;
- vaikai paliekami nesaugioje aplinkoje;
- incidentas sumenkinamas iki „vaikiško konflikto“,
tuomet problema tampa ne tik vaikų elgesys. Problema tampa ir institucinis neveikimas.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
