Ragina pradėti lyties keitimo chirurgines operacijas atlikinėti Lietuvoje
Gerovės valstybėje auga žmonių skaičius, norinčių pasikeisti lytį. Likusi dalis tuo tarpu čiumpasi už galvų, minėdama gyvenimo įgūdžių programos žalą ir keliamą sumaištį visuotinių laisvių delegavimo kontekste.
Taip, šia opia tema aptinkama begalė skirtingų nuomonių.
Nors kai kurie mokslininkai sako, esą lytinė tapatybė yra giliai įsišaknijęs, vidinis individo aspektas, susiformavęs ankstyvoje vaikystėje, regima ir priešinga pozicija, nusitaikiusi į aplinkybių suponuotą faktorių. Kitaip tariant, kai kurie ekspertai dvejoja, neva LGBT matomumas, ypač paauglystėje, gali daryti įtaką savęs suvokimui; nes jei žiniasklaida prisideda prie visuomenės požiūrio į lesbietes ir gėjus keitimo, taipogi gali būti aptinkamas priešingas efektas, grįžtantis bumerangu, apie kurį išdrįsta kalbėti nedaugelis.
Todėl keletas pasaulio šalių jau kurį laiką yra įvedusios apribojimus arba visiškai uždraudusios LGBT turinį, teisindamosi siekiu apsaugoti vaikus[1][2][3].
- Rusija nuo 2013 m. taiko „gėjų propagandos“ įstatymą, draudžiantį nepilnamečiams propaguoti netradicinius lytinius santykius.
- 2021 m. Vengrija priėmė įstatymą, panašų į Rusijos, draudžiantį turinį, kuriame homoseksualumas ar lyties keitimas nepilnamečiams vaizduojamas teigiamai.
- Indonezijos transliavimo komisija nuo 2016 m. uždraudė vaizduoti LGBT personažus ir turinį televizijoje bei radijuje. Be kita ko, uždrausta bet kokia žiniasklaida, kurioje LGBT gyvenimas vaizduojamas kaip „normalus“.
- 2015 m. Kinijos žiniasklaidos reguliavimo institucijos uždraudė rodyti televizijos laidas ir filmus, kurių turinys apima homoseksualumo vaizdavimą, vėliau iš platformų pašalinant kelias populiarias laidas, kuriose rodomi LGBT personažai.
Kitos šalys, pavyzdžiui, Uganda, Malaizija bei kai kurios JAV valstijos, taip pat taiko įvairaus lygio cenzūrą.
Translyčių mūsų šalyje daugėja eksponentiniu greičiu
Pavyzdžių toli ieškoti nebereikia.
Dalis Lietuvos gyventojų linksi galva, esą genderizmo baimė vis tik buvo pagrįsta… Nepaisant to, jog LGBT matomumo tikslas, kaip mėgiama sakyti, „padeda jauniems žmonėms suprasti save“, statistika rodo kai ką kitą.
Skaičiuojama, kad 2023 metais lyginant su 2022-aisiais, translyčių Lietuvoje padaugėjo dvigubai – vien sostinėje skaičiai kasmet siekia po kelias dešimtis[4]. Konkrečiau, nuo metų pradžios šalyje registruota 13 lyties keitimo atvejų, kai vyras tampa moterimi, o moteris – vyru; iš viso iki šiol Gyventojų registre registruoti 134 lyties pakeitimai: 57 atvejais – iš vyro į moterį, 77 – iš moters į vyrą. Vėlgi, gaunant vieną torto dalį, nejučia siekiama ir kito: translyčiai asmenys skuba guostis susiduriantys su chirurginio gydymo šalyje trūkumu.
„Tai čia nuo kultūrinių dalykų priklauso, kiek tų žmonių ryžtasi tam lyties keitimui, nes jei tu keiti lytį, tai ir tu visą savo asmenybę keiti“, – situaciją apibūna psichiatras Martynas Marcinkevičius.
Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimiras Simonko – dar atviresnis:
„Aš džiaugiuosi, kad šitas skaičius didėja, kadangi tai parodo, kad yra galimybė translyčiams asmenims sutvarkyti savo gyvenimą, kuris tikrai nėra lengvas.“
Vilniaus m. Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Jolanta Kuzmienė priduria, esą pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, lyties įrašas gali būti pakeistas tik teismo sprendimu, ir pernai metais įregistruoti 28 teismo sprendimai dėl lyties įrašo pakeitimo, šiais metais – 11.
LGBT vadovas sako, kad transgenderių poreikiai yra neatliepiami
„Jeigu kalbėti apie juridinius žingsnius, tai tą man teko padaryti gimtojoje Vokietijoje, tai man kainavo apie 1 000 eurų, nes reikia dviejų psichologų ekspertizių. Lietuvoje kainuoja panašiai, Lietuvos piliečiai turi 700, 800 iki 1 000 eurų išleisti, kad pakeisti vardą ir lyties požymį“, – atviravo Katya, tikinusi, esą būdama vyru labai kentėjo, todėl vienintelė išeitis buvo virsmas.
Vis dėlto, lyties keitimas – nėra tik elementarus asmens noras.
Lietuvoje norint pasikeisti lytį, visų pirma, būtinas teismo leidimas, kuris priima sprendimą gavęs psichiatro išvadas, kuriose pažymimas mediciniškai pripažintas lyties tapatumo sutrikimas.
„Būna ir tokių atvejų, kada vis dėl to žmonės pakeitę lytį lieka nepatenkinti ir vėlgi – nori grįžti į savo buvusią lytį, tai be abejo, tai sudėtingi klausimai, tai žmonėms ir kančia, ir nemažos problemos“, – pabrėžė psichiatras.
Translyčiai asmenys Lietuvoje, kaip žinoma, teisiškai negauna chirurginio gydymo; šalyje yra prieiga prie pakaitinių hormonų terapijos, gydant endokrinologiškai.
„Kol kas Lietuvoje nėra įteisintas chirurginis gydymas“, – tikino psichiatras M. Marcinkevičius. Tad translyčiai traukia į užsienį, pasiryždami mokėti dideles pinigų sumas.
„Jeigu važiuoti į Vokietiją, tai kainuoja nuo 30 iki 40 tūkstančių eurų. Geriau važiuoti į kokį Tailandą, ten yra geri specialistai“, – sakė Katya. „Transmoterims yra lengviau, užtenka vienos operacijos, o transvyrams reikia keletą etapų praeiti. Tai atitinkamai kainuoja žymiai daugiau“, – sakė translytė.
Visgi, Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimiras Simonko laikosi nuomonės, esą translyčiai asmenys turėtų galėti Lietuvoje keisti lytį ne tik dokumentiškai, bet ir chirurgiškai, ir priduria, jog šios problemos sprendimas – viso labo laiko klausimas.
„Yra tokių šalių, tą daro be problemų, bet tada mes susiduriam su klausimu: kas mokės už tą operaciją, ji nėra pigi ir taip toliau, bet tokia galimybė turėtų būti suteikta ir Lietuvoje“, – tęsė V. Simonko.
Lietuvoje diskusijos dėl lyties keitimo chirurginių operacijų prasidėjo jau seniai, tačiau pastaruoju metu matomi raginimai pradėti jas atlikti šalies viduje. Pagrindiniai raginimų šaltiniai yra žmogaus teisių organizacijos, sveikatos ekspertai ir kai kurios politinės partijos, siekiančios įtraukti šias paslaugas į sveikatos apsaugos sistemą.
Apskritai, pažvelgus, kiek daug komentarų šia tema, visa tai parodo, jog šis klausimas yra itin aktualus: vieni pasisako už tai, kad būtų leista keisti lytį ir už lytinių organų šalinimo operacijas, kiti, savo ruožtu, nenori, jog valstybė kompensuotų šių operacijų atlikimą. Ko gero, niekas neprieštarauja, kad asmuo turi teise pats nuspręsti, kokie jam reikalingi lytiniai organai. Tačiau nuogąstaujama, kodėl visuomenė, t. y. mokesčių mokėtojai, turi prisidėti prie taip vadinamųjų „užgaidų“.
Internautai šiuo klausimu pakankamai atviri:
„Tai – ne pageidavimų koncertas, juolab tai nerurėtų būti skatinama kaip, regis, yra dabar“.
