Lomonosovo klausimas atvėrė platesnę diskusiją apie ugdymo programas
Premjero iniciatyva iš mokyklų programų pašalinti Michailą Lomonosovą įžiebė diskusijas ne tik dėl vieno autoriaus, bet ir dėl visos ugdymo sistemos turinio. Švietimo bendruomenės atstovai pripažįsta, kad programoms reikia pokyčių, tačiau perspėja – tokius sprendimus turi priimti ne politikai, o švietimo ekspertai.
Praėjusią savaitę premjeras pasiūlė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai atsisakyti Michailo Lomonosovo kūrybos rusų tautinės mažumos gimtosios kalbos ir literatūros programoje. Vietoje XVIII amžiaus rusų mokslininko ir rašytojo siūloma įtraukti ukrainiečių literatūros klasiką Tarasą Ševčenką. Kartu premjeras užsiminė, kad gali būti peržiūrėtos ir kitos tautinių mažumų ugdymo programos[1].
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija jau pradėjo programos vertinimą, o sprendimą dėl galimų pakeitimų žada priimti iki rugpjūčio pabaigos. Švietimo ministrė Raminta Popovienė taip pat neatmeta, kad peržiūrint programas gali būti įvertinti ir daugiau diskusijų keliančių autorių.
Švietimo bendruomenė: programas peržiūrėti būtina, bet tai turi daryti ekspertai
Kad ugdymo turinį būtina atnaujinti, sutinka ir dalis švietimo bendruomenės.
„Kad reikia peržiūrėti programas, apie tai jau seniai kalbama, (…) tikrai programos yra perkrautos“, – BNS sakė Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnazijos direktorius Vitalijus Jakobčiukas.
Vis dėlto, jo teigimu, sprendimai dėl ugdymo programų turinio turėtų būti patikėti švietimo ekspertams, o ne politikams.
Panašios nuomonės laikosi ir Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentas Martynas Dikšaitis. Anot jo, renkantis autorius svarbu įvertinti ne tik jų kūrybos meninę vertę, bet ir tai, kokias idėjas jie skleidžia.
„Reikėtų visada peržvelgti, peržiūrėti, kokias idėjas jie puoselėja, kokias idėjas bando perteikti savo tekstuose ar kituose darbuose, kadangi būtent švietime, kad ir tokie minimalūs dalykai, jie gali pasąmonėje kažkokį pokytį padaryti“, – BNS sakė M. Dikšaitis.
Premjero patarėjas: Lomonosovas šlovino Rusijos imperializmą
Premjero patarėjas kultūros klausimais Darius Kuolys teigia, kad M. Lomonosovas į mokyklų programą kaip literatūros autorius buvo įtrauktas tik 2022 metais. Jo teigimu, rašytojo kūryba neturėtų būti naudojama ugdant patriotines ar pilietines vertybes, nes jo tekstuose šlovinama Rusijos imperinė politika.
„Michailas Lomonosovas šlovino Rusijos grobikiškus imperinius karus. Michailas Lomonosovas aukštino Petrą I, imperatorienę Jelizavetą, kuri kovojo su Prūsija ir ragino Rusiją plėsti savo teritorijas, užkariauti jų daugiau vakaruose ir rytuose. Tai yra (…) agresyvaus karinio Rusijos imperializmo šlovintojas savo eilėse“, – BNS sakė D. Kuolys.
Pasak jo, būtent dėl šių priežasčių M. Lomonosovo kūriniai neturėtų būti naudojami mokant moksleivius patriotizmo, pilietiškumo ar tautiškumo. D. Kuolys taip pat primena, kad dalis nuo karo pabėgusių ukrainiečių vaikų mokosi rusų kalba veikiančiose Lietuvos mokyklose, todėl ypač svarbu įvertinti, kokios vertybės jiems perteikiamos.
Premjero siūlymui pritarė ir Ukrainos švietimo bei mokslo ministerija, kuri šį žingsnį įvardijo kaip svarbų atsiribojant nuo Rusijos imperinių naratyvų švietimo sistemoje.
Mokyklų vadovas kelia kitą klausimą – ar nauji autoriai sudomins mokinius?
Vis dėlto V. Jakobčiukas ragina vertinant ugdymo programas neapsiriboti vien autorių politinėmis pažiūromis. Anot jo, ne mažiau svarbu atsakyti į klausimą, ar programose esantys kūriniai šiandien iš tiesų yra įdomūs mokiniams.
„Kad mes tuos mokinius priartintume prie noro skaityti, jie turi skaityti būtent tokią klasiką arba literatūrą, kuri juos sudomintų, o ne aklai studijuotų. Išimsim Lomonosovą, gerai, nebus Lomonosovo, siūlo į Ševčenką pakeisti, o Ševčenka sudomins savo kūriniais?“ – BNS sakė V. Jakobčiukas.
Anot jo, sprendimai dėl ugdymo programų neturėtų būti priimami skubotai prieš pat naujų mokslo metų pradžią. Pirmiausia reikėtų įvertinti ne tik autorių istorinį ar politinį kontekstą, bet ir tai, ar jų kūryba gali sudominti šiuolaikinius mokinius bei paskatinti juos skaityti.
Nors nuomonės dėl konkrečių autorių išsiskiria, švietimo bendruomenė sutaria dėl vieno – ugdymo programas būtina atnaujinti. Tačiau pokyčiai, jų įsitikinimu, turi būti grindžiami profesionaliomis ekspertų išvadomis, viešomis diskusijomis ir aiškiais kriterijais, o ne skubotais politiniais sprendimais.
