Italija femicidą įvardina kaip atskirą nusikaltimą, siekdama griežčiau bausti moterų žudikus
Italijos Deputatų Rūmai vienbalsiai patvirtino įstatymo projektą, kuriuo femicidas – tyčinis moterų ar mergaičių nužudymas – įtraukiamas į baudžiamąjį kodeksą kaip atskiras nusikaltimas, už kurį numatoma privaloma laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Šis sprendimas priimtas simboliškai kai lakpričio 25 dieną buvo minima Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena. Visame pasaulyje prasideda 16 dienų trukmės kampanija „Be smurto prieš moteris“.
Iki šiol tokie nusikaltimai buvo traktuojami kaip paprasti nužudymai su galimai sunkinančiomis aplinkybėmis. Premjerė Giorgia Meloni šį žingsnį pavadino „žingsniu siekiant ginti kiekvienos moters laisvę ir orumą“. Įstatymo projektą jau buvo patvirtinęs Senatas liepą, o galutiniame balsavime jam pritarė visi 237 deputatai, nė vienas nebalsavo prieš[1].
Pagal naująją nuostatą įkalinimas iki gyvos galvos taikomas už žmogžudystes, padarytas „dėl diskriminacijos, neapykantos ar smurto prieš moteris“. Šis sprendimas sutapo su JT ataskaita, skirta Tarptautinei kovos su smurtu prieš moteris dienai, kurioje nurodoma, kad pernai visame pasaulyje partneriai ar šeimos nariai nužudė apie 50 tūkst. moterų ir mergaičių.
Italijos statistikos institutas (Istat) skelbia, kad 2024 m. šalyje užregistruoti 327 nužudymai, iš jų 116 aukų – moterys, o daugiau kaip 92 proc. nusikaltimų padarė vyrai.
Smurtas prieš moteris visoje Europoje išlieka ne tik socialinė, bet ir ekonominė problema
Europos Sąjungoje smurtas prieš moteris ir nelygybė tarp lyčių vis labiau laikomi ne tik moraliniu, bet ir ekonominiu klausimu. Ekonomistų vertinimu, šių reiškinių kaina kasmet siekia apie 366 mlrd. eurų – tai prarastas produktyvumas, mažesnės mokesčių įplaukos ir ilgalaikis ekonomikos augimo sulėtėjimas.
Vien smurtas prieš moteris sudaro 79 proc. šios sumos, arba 289 mlrd. eurų. Europos lyčių lygybės institutas (EIGE) skaičiuoja, kad trečdalis ES moterų nuo 15 metų amžiaus yra patyrusios fizinį ar seksualinį smurtą, o 32 proc. – psichologinį smurtą iš partnerio. Net 30,8 proc. moterų teigia, kad yra susidūrusios su seksualiniu priekabiavimu darbo vietoje, o tarp 18–29 metų moterų šis skaičius siekia 41,6 proc[2].
EIGE direktorė Carlien Scheele aiškina vadinamąjį „šiaurės paradoksą“, kai didžiausi smurto rodikliai fiksuojami Švedijoje ir Suomijoje, taip: „Tai nereiškia, kad šiose šalyse daugiau smurto – tiesiog moterys, pasitikinčios institucijomis, dažniau praneša apie patirtus išpuolius.“
Ji įspėja, kad Europa vis dar susiduria su „duomenų aklumu“ – valstybės narės femicidą, partnerių smurtą ir kibernetinį priekabiavimą fiksuoja skirtingai, todėl Bendrija negali kurti veiksmingos politikos turėdama tik dalį vaizdo.
Smurto pasekmės gilina skurdą, mažina produktyvumą ir daro įtaką kartų nelygybei
EIGE duomenimis, moterys Europos Sąjungoje uždirba vidutiniškai 12 proc. mažiau per valandą nei vyrai, tačiau atsižvelgus į nevisą darbo dieną ir mažesnį užimtumą, bendras pajamų skirtumas išauga iki 36,7 proc. Šie skirtumai reiškia mažesnes pajamas, silpnesnį finansinį savarankiškumą ir mažesnius mokesčių indėlius į biudžetą.
Smurtas tik gilina šią nelygybę: moterys, netekusios saugumo, dažniau palieka darbą, dirba trumpiau ar priverstos gyventi iš menkų išmokų. Prie to prisideda ir vadinamasis „priežiūros deficitas“ – moterys vidutiniškai per savaitę neatlygintinai dirba 20 valandų daugiau nei vyrai, o ne visą darbo dieną dirba tris kartus dažniau (29 proc. prieš 8 proc.).
EIGE skaičiuoja, kad pagerinus lyčių lygybę iki 2050 m. ES BVP vienam gyventojui galėtų padidėti 6–9,6 proc., arba 1,95–3,15 trilijono eurų – tai prilygtų dar vienos Ispanijos ekonomikai. Tuo metu Italijos pavyzdys rodo, kad teisinės priemonės gali tapti kertiniu žingsniu keičiant tendencijas. Tačiau be realaus saugumo, ekonominės lygybės ir vieningos ES duomenų sistemos šie pokyčiai liks popieriniai.
Kaip primena Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena – tai kova, kurią vis dar tenka laimėti kiekvienai valstybei atskirai. Šių metų „16 dienų be smurto prieš moteris“ akcija dar kartą primena, kad kovai su smurtu neužtenka vien baudžiamųjų įstatymų – būtina keisti ekonomines ir socialines sąlygas, kurios šį smurtą palaiko.
