ES migracijos paktas verčia šalis rinktis – priimti migrantus arba mokėti
Pagal naująjį Europos Sąjungos migracijos ir prieglobsčio paktą valstybės narės nuo 2026 metų įtraukiamos į vadinamąjį privalomą solidarumo mechanizmą. Jo esmė paprasta: šalys turi prisidėti prie migracijos naštos dalijimosi. Tai galima daryti trimis būdais – perimant prieglobsčio prašytojus iš labiausiai apkrautų valstybių, teikiant operacinę pagalbą arba sumokant finansinį įnašą.[1]
Portugalija pasirinko pastarąjį variantą. Šalies vyriausybė sutiko pervesti 8,4 mln. eurų į ES solidarumo fondą, taip išvengdama pareigos priimti apie 420 prieglobsčio prašytojų 2026 metais. Pagal nustatytą formulę tai sudaro maždaug 2 proc. viso ES perkėlimo plano, kuris pirmaisiais metais apima apie 21 tūkst. asmenų.
Formaliai tai pristatoma kaip lankstumas – valstybė gali rinktis jai tinkamiausią sprendimą. Tačiau kritikai pastebi, kad pats principas išlieka privalomas: jei nenori priimti žmonių, turi susimokėti. Solidarumas tokiu atveju tampa ne politiniu susitarimu, o finansiniu įsipareigojimu.
Portugalijos argumentas: pajėgumai jau išsekę
Lisabona savo sprendimą grindžia praktiniais argumentais. Centro dešinės vyriausybė, vadovaujama ministro pirmininko Luíso Montenegro, teigia, kad šalis šiuo metu neturi realių galimybių priimti papildomų prieglobsčio prašytojų neperkraudama esamų sistemų.[2]
Portugalijos pareigūnai nurodo, kad pastaraisiais metais šalyje paaiškėjo iki tol neįvertintas migracijos mastas – šalyje gyvena apie milijonas imigrantų daugiau, nei buvo fiksuota ankstesnėse ataskaitose. Tai, pasak valdžios, jau dabar kelia spaudimą apgyvendinimo, integracijos ir grąžinimo mechanizmams.
Vyriausybė taip pat suabejojo Europos Komisijos skaičiavimais, teigdama, kad jie remiasi pasenusiais duomenimis. Portugalija paprašė savo situacijos peržiūros ir galimo įsipareigojimų sumažinimo, tačiau net ir laukiant sprendimo finansinis įsipareigojimas jau įformintas ir paskelbtas oficialiajame ES leidinyje. Mokėjimai į solidarumo rezervą turėtų prasidėti nuo birželio.
Tai parodo, kad net ir ginčijant sprendimą, sistema veikia viena kryptimi: pirmiausia – prievolė, vėliau – diskusijos.
Mokėti ar priimti: naujas ES modelis kelia platesnius klausimus
Portugalijos atvejis išryškina platesnę Europos migracijos politikos kryptį. Nors oficialiai kalbama apie pasirinkimo laisvę, praktikoje valstybėms paliekama nedaug manevro – atsisakymas dalyvauti reiškia finansines pasekmes. Kai kurios šalys, tokios kaip Vengrija ar Slovakija, apskritai atsisako tiek priimti migrantus, tiek mokėti, tačiau dėl to rizikuoja teisinėmis procedūromis.
Tuo pat metu kitos valstybės, tarp jų ir Portugalija, renkasi „mažesnį blogį“ – sumokėti ir išvengti politinių bei socialinių įtampų šalies viduje. Šis sprendimas ypač reikšmingas artėjant Portugalijos prezidento rinkimams, kuriuose stiprėja migracijai kritiškos politinės jėgos.
Naujasis migracijos paktas vis dažniau suvokiamas ne kaip solidarumo susitarimas, o kaip centralizuotas mechanizmas, kuriame nepaklusnumas turi kainą. Valstybės gali rinktis formą, bet ne patį dalyvavimą. Portugalijos sprendimas aiškiai parodo, kaip šis modelis veikia praktikoje: jeigu nepriimi – tenka mokėti.
