Popiežiaus pietūs su translyčiais virto politiniu gestu, sukėlusiu netikėtą liberalių pyktį
Lapkričio 16-ąją, minint Pasaulinę vargstančiųjų dieną, popiežius Leonas XIV surengė pietus Pauliaus VI salėje Vatikane, prie bendro stalo pakviesdamas daugiau kaip 1300 žmonių, gyvenančių skurde ar socialinėje atskirtyje.
Tarp jų buvo ir keli translyčiai asmenys – žiniasklaidos duomenimis, daugiau kaip trisdešimt. Viena jų, italų aktyvistė Alessia Nobile, plačiai žinoma kaip pirmoji pietų Italijoje teisiškai lytį pasikeitusi asmenybė, dar nepatyrus chirurginės intervencijos[1].
Iš pirmo žvilgsnio tai buvo paprastas gailestingumo gestas – popiežiaus troškimas parodyti, kad Bažnyčia išlieka atvira visiems. Tačiau vos po dienos liberalioji žiniasklaida reagavo visiškai priešingai. The Washington Post apkaltino Vatikaną diskriminacija, nes nė viena iš translyčių aktyvisčių nebuvo pasodinta prie popiežiaus stalo.
Du laikraščio anoniminiai šaltiniai teigė, kad „šiemet garbingos vietos nebuvo suteiktos nė vienai trans moteriai, be paaiškinimo“, nors pernai popiežius esą pietavo sėdėdamas šalia jų.
Tokie pareiškimai pavertė labdaringą renginį politiniu ginču, kuriame net gailestingumas tapo priežastimi priekaištams. Paradoksalu, kad tie patys liberalūs balsai, kurie reikalauja įtraukties, pasipiktino tuo, kad popiežius… elgėsi su visais vienodai.
Kardinolas Krajewskis: jokių diskriminacijos ženklų, svečiai buvo parinkti atsitiktinai
Kilus triukšmui, popiežiaus iždininkas kardinolas Konradas Krajewskis paaiškino, kad prie popiežiaus stalo sėdėję 19 žmonių buvo atrinkti atsitiktinai, paskutinę minutę, po sekmadienio maldos „Viešpaties angelas“.
Jo teigimu, 1300 kvietimų buvo išdalinti per parapijas, labdaros centrus ir organizacijas, todėl pasirinkimas nebuvo planuotas ar ribojamas. „Kvietimus išdalijo institucijų vadovai, ne mes“, – sakė jis.
Vis dėlto faktas, kad aktyvistės Alessios Nobile dalyvavimas buvo žinomas dar prieš renginį, leidžia manyti, kad Vatikanas tikrai žinojo apie šį aspektą. Tačiau čia slypi ir platesnis klausimas – ar Bažnyčia dar gali atlikti savo gailestingumo misiją be politinių interpretacijų? Ar kiekvienas popiežiaus gestas dabar bus vertinamas per ideologijos filtrą?
Kai gailestingumas tampa scena politinėms reikšmėms
Ginčas dėl šių pietų atskleidė, kokia dviprasmė tapo pati „vargstančiųjų“ samprata. Krikščioniškoje tradicijoje vargstantis – tai žmogus, stokojantis būtinų dalykų, ieškantis pagalbos, o Bažnyčios tikslas – ne palaikyti jį skurde, o padėti pakilti: suteikti paramą, išsilavinimą, dvasinę atramą.[2]
Šiandien ši samprata vis dažniau pakeičiama politiniu požiūriu, kuriame „vargstantis“ yra ne tiek stokojantis, kiek priklausantis „engiamai tapatybei“. Tokioje logikoje translytis aktyvistas, turintis didžiulį skaičių sekėjų medijose, žinomumą, tampa „nuskriaustuoju“, o vienuolė, slauganti kūdikį Afrikoje, lieka už kadro.
Tai, ką Bažnyčia šimtmečius laikė kukliu, tyliu gailestingumu, šiandien neretai pavirsta į savotišką spektaklį, kur svarbiausia ne pagalba, o signalas – kam ir kaip ši pagalba skiriama. Evangelijoje pasakyta: „Tenežino tavo kairė, ką daro dešinė.“
Krikščioniška labdara niekada nebuvo reklaminė akcija. Ji buvo tylus veiksmas, kylantis iš meilės, o ne iš poreikio patikti. Popiežiaus noras susitikti su visais – teisingas. Bet jei gailestingumas tampa pretekstu ideologiniam pasirodymui, prarandamas pats jo dvasinis pagrindas.
Šie pietūs, skirti parodyti Bažnyčios atvirumą, netikėtai atskleidė kitą realybę – kad šiuolaikinis pasaulis nebesugeba priimti nuoširdžios labdaros be politinių sąskaitų. Ir galbūt būtent todėl tikroji Evangelijos žinia šiandien skamba dar drąsiau – ne viską, kas vadinama įtrauktimi, galima vadinti meile.
