<h2>Vadina save meilės emigrante – į Italiją pakvietė širdies draugas</h2>
<p>Rugpjūčio pabaigoje sostinės prekybos centre „Mada“ duris atvėrė itališko maisto parduotuvė „Undici ventuno“. Jos įkūrėja – Italijoje lygiai dešimtį metų praleidusi palangiškė Vitalija Galkutė. „Undici ventuno“ itališkai reiškia „Vienuolika dvidešimt vienas“. Šis pavadinimas – man labai simboliškas: 2011 m. išvykau į Italiją, o šiais metais grįžau, kai reikėjo sugalvoti pavadinimą parduotuvei, į galvą iškart atėjo šios datos“, – prisiminė mergina.</p>
<p>Save Vitalija vadina meilės emigrante – į Italiją išvyko pas savo draugą italą Marco, su kuriuos susipažino prieš kelioliką metų keliaudama. Iš pradžių pora bendravo per nuotolį, po to Marco Vitaliją pakvietė persikraustyti pas jį į Milaną. Kauno technologijos universitete architektūros studijas pabaigusi mergina apsidžiaugė, kad gyvens šalyje, garsėjančia architektūros šedevrais, tiesa, architektės darbo jai taip ir neteko imtis.</p>
<p>„Iš pradžių buvo labai sunku – kalbos nemokėjau, nieko nepažinojau. O po to pripratau, pamilau šią šalį“, – prisipažino lietuvė. Pirmuosius metus ji praleido mokydamasi italų kalbos, o po metų įsidarbino pardavėja drabužių parduotuvėje. Dar po keleto metų tapo šios parduotuvės direktore ir ja dirbo iki pat šių metų pradžios. „Ten labai patiko, turėjau puikius kolegas, labai gerai sutarėme, buvo gaila išeiti. Tačiau jau kuris laikas svajojau apie ką nors savo ir supratau, kad jei tai atidėliosiu, svajonė gali iš viso neišsipildyti“, – prisipažino V. Galkutė.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/vitalija0102-asmeninisarchyvas.jpg" alt="" /></p>
<h2>Viena bendra – ir Italijoje, ir Lietuvoje per šventes nuo patiekalų lūžta stalas</h2>
<p>Apsigyvenusi Italijoje mergina pajuto aistrą… maistui. „Maisto kultūra čia labai išplėtota, o maistas – labai kokybiškas. Mane tarsi apsėdo – visą laisvalaikį ėmiau skirti maistui – po darbo ėjau į įvairius kursus – nuo kavos skrudinimo iki įmantrių konditerinių gaminių ruošimo, o savaitgalius nuo ryto iki vakaro leisdavau virtuvėje“, – pasakojo ji. Beje, Vitalija yra sukaupusi net keleto šimtų egzempliorių receptų knygų kolekciją.</p>
<p>Pora nemažai keliavo po Italiją, kad Vitalija galėtų susipažinti su įvairių šalies regionų virtuve. „Italijos virtuvė – labai įvairi. Pasaulyje šalis garsėja makaronais ir picomis, jų receptų yra šimtai, tačiau tai – ne vieninteliai kulinariniai lobiai, kuriais ji gali didžiuotis. Kiekvienas miestelis čia turi tipinius patiekalus“, – pastebėjo V. Galkutė.</p>
<p>Šiltas klimatas ir geografinė padėtis užtikrina didelę produktų įvairovę – tai ir įvairios daržovės, mėsa, pieno produktai, žuvis ir jūros gėrybės. „Kai kurių produktų, pavyzdžiui, cikorijų, artišokų, kaparėlių, kai kurių prieskonių pirmą kartą paragavau būtent būdama Italijoje“, – sakė pašnekovė. Mergina atkreipė dėmesį, kad greičiausiai todėl, kad produktų pasirinkimas didelis, italai įpratę juos gardinti labai paprastai – druska, pipirais, raudonėliu, rozmarinu, peletrūnu, kitais paprastais prieskoniais. Netgi mieste daug kas augina vazonėlius su prieskoniniais augalais, ir gaminant tiesiog nusiskina keletą šviežių šakelių.</p>
<p>Kartais draugams ji pagamindavo ir lietuviškų patiekalų, tačiau nei šaltibarščiai, nei cepelinai italams įspūdžio nepadarė. „Tačiau daug kam patiko bulviniai blynai“, – juokėsi ji. Pasak jos, viena tradicija yra bendra ir Italijai, ir Lietuvai – abejose šalyse per šventes nuo patiekalų gausos lūžta stalas.</p>
<h2>Lietuviams siūlo šviežių sūrių, tradicinių saldumynų, kavos</h2>
<p>Susidomėjimas maistu ir pomėgis gaminti pamažu ėmė virsti verslu – pažįstami ėmė prašyti merginos tai pagaminti užkandžių šventei, tai iškepti prabangų tortą. „Supratau, kad būtent tai labiausiai noriu daryti, – sakė ji. – Negana to – norėjau tai daryti Lietuvoje, atvežti į savo tėvynę nors kruopelę gero maisto ir tos atmosferos, kuri tvyro Italijoje. Pasakiau draugui, kad norėčiau grįžti į Lietuvą, ten atidaryti parduotuvę arba kavinę. Metus laiko svarstėme ir štai, šį vasarį persikraustėme į Vilnių.“</p>
<p>Savo parduotuvėje Vitalija siūlo makaronų, įvairių užtepėlių, padažų, uogienių, alyvuogių aliejaus, šviežių sūrių ir rūkytos mėsos gaminių, žuvies konservų, šokolado ir tradicinių saldumynų, pavyzdžiui, „Panettone“ pyrago, kavos, t.p. įvairių pusgaminių, skirtų pasišildyti – šie iškart tapo populiarūs tarp aplinkui įsikūrusių biurų darbuotojų. Iš viso „Undici ventuno“ asortimente – apie du šimtus gaminių, tačiau jų kiekis nuolat auga. „Prekes gausime kiekvieną savaitę, ir manau, jog kaskart turėsime ko nors naujo“, – teigė ji.</p>
<p>Pasak parduotuvės įkūrėjos, prekės atkeliauja iš įvairių šalies regionų, didžioji dalis – iš mažų gamintojų. „Renkamės prekes, kurios tikrai kokybiškos, be sintetinių priedų, tai, ką ir patys valgome“, – paaiškino ji. Beje, kavą parduotuvei gamina geriausiu kavos skrudintoju Italijoje pernai išrinktas prekinio ženklo „Garage Caffee Bros.“ įkūrėjas Davide Cobelli.</p>
<p>Nors parduotuvė veikia dar gana trumpai, jau aiškėja, kas lietuviams įdomiausia. „Lietuvoje nėra įprasta valgyti šviežią sūrį, jo parduodame labai daug ir artimiausiu metu planuojame plėsti asortimentą. Kol kas turime karvės pieno sūrio, bet turėsime ir ožkos bei avies. Taip pat populiaru padažai – matyti, kad karantino metu žmonės ėmė mieliau suktis virtuvėje. Mėgstami ir mūsų saldumynai, kava“, – vardijo verslininkė.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/vitalija0101-venteviteikaite.jpg" alt="" /></p>
<h2>Pradžiugino, kad mažiau biurokratijos, nustebino nuomos kainos</h2>
<p>Kol kas parduotuvėje ji sukasi viena – būna ten nuo ryto iki vakaro septynias dienas per savaitę, kalbasi su pirkėjais, pataria kokius produktus pasirinkti ar kaip pagaminti vieną ar kitą patiekalą. Tačiau tikisi, kad netrukus turės galimybę pasisamdyti darbuotojų, taip pat svajoja atidaryti daugiau „Undici ventuno“ parduotuvių – iš pradžių Vilniuje, vėliau – ir kituose miestuose. „Bet didžiausia mano svajonė – turėti ir kavinę, kur galėčiau gaminti. Dabar gaminti visiškai nėra laiko ir labai to ilgiuosi“, – neslėpė ji. Beje, ką tik pradėjo veikti ir „Undici ventuno“ internetinė parduotuvė.</p>
<p>Ar verta kraustytis į Lietuvą, pora ilgokai dvejojo, tačiau dabar yra patenkinti. Marco gana greitai susirado darbą tarptautinėje statybinėmis medžiagomis prekiaujančioje įmonėje, pradėjo mokytis lietuvių kalbos. „Nors Vilniuje nesame gyvenę ir čia beveik nieko nepažinojome, jau susiradome ir draugų tiek tarp lietuvių, tiek tarp čia gyvenančių užsieniečių“, – džiaugiasi Vitalija. Tiesa, itališko bendravimo būdo juodu pasiilgsta – italai net su nepažįstamais žmonėmis bendrauja labai noriai ir atvirai, o į gyvenimą žiūri paprastai. „Lietuviai yra žymiai uždaresni. Kad imtų pasitikėti, jiems reikia laiko“, – neslėpė ji. Italams patinka laisvalaikį leisti didelėse grupėse, o lietuviai – vienišiai.</p>
<p>Taip pat porą erzina šaltis. Nors Milanas laikomas vienu šalčiausiu Italijos miestu, temperatūra ten retai nukrinta žemiau nulio. Beje, į Lietuvą Vitalija su Marco atsivežė ir savo Rodezijos ridžbekų veislės šunį Dallasą. „Tai – iš Afrikos kilusi veislė, išvesta medžioti liūtus. Jo kailis – labai trumpo plauko, atvykus čia žiemą, teko iškart ieškoti jam palto“, – šypsojosi pašnekovė.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/vitalijasusuniuku0101.jpg" alt="" /></p>
<p>Kaip gyvenimo Lietuvoje privalumą Vitalija įvardino tai, kad čia mažiau biurokratijos. „Deja, Italija yra tuo garsi – viskas, kas susiję su valstybinių ar savivaldybių institucijų veikla, čia užtrunka labai ilgai. Lietuvoje pavyko atidaryti įmonę ir pradėti verslą vos per porą mėnesių, o Italijoje turbūt būtume turėję laukti metus“, – spėjo ji. Tiesa, patinkančias patalpas rado ne iš karto. „Nors per karantiną daug verslų bankrutavo ir yra daug laisvų patalpų, jų nuomos kainos – itin aukštos. Praktiškai nuoma Vilniuje ir Milane kainuoja tiek pat“, – stebėjosi verslininkė.</p>
<p>Ar nesibaimina dėl karantino ribojimų, kurie gali būti bet kada įvesti? „Meldžiamės, kad jų nebūtų. Tačiau jei jie bus, galvosiu apie kitus variantus, plėsiu internetinę prekybą. Visgi matau, kad ribojimai visiems tikrai įgriso, jaučiu, kaip žmonės pasiilgo gyvo bendravimo, pasišnekėjimo, galimybės paragauti“, – teigė V. Galkutė.</p>
