Įprastas apsipirkimas vyresniems žmonėms gali baigtis net ir bauda už stovėjimą
Eglės tėvai važiavo apsipirkti kaip visada – į tą pačią parduotuvę ir automobilį paliko šalia jos. Tačiau aikštelė nėbėra ta pati, kurioje žmonės statė automobilį metų metus.
Pasak skaitytojos, senoliai po apsipirkimo neskubėjo, trumpam sustojo pasikalbėti su kaimyne. Nei apie mokamą parkavimą, nei apie skenuojamus automobilių numerius jie tiesiog nežinojo, nes parduotuvė buvo atnaujinta etapais ir nauja aikštelė buvo lankoma jau kurį laiką, o bėdų nekilo.
Tik sausio viduryje atėjęs laiškas su bauda parodė, kad „kažkas pasikeitė“. Vyresni žmonės dažnai nesinaudoja programėlėmis, SMS mokėjimais ar savitarnos sistemomis, todėl apie naujas taisykles sužino tik tada, kai jau tenka už jas susimokėti. Jiems tai ne piktnaudžiavimas, o nežinojimas ir įprotis gyventi taip, kaip gyveno visą gyvenimą, primena Eglė.
Prieššventiniu laikotarpiu, kai eilės parduotuvėse ilgos, viena kasa aptarnauja visus, o savitarna daugeliui vyresnių žmonių kelia stresą ar yra fiziškai per sudėtinga, net ir 20–30 minučių viršytas parkavimo laikas tampa labai realia situacija. Išėję iš parduotuvės jie gauna ne nuolaidą, o baudą. Eglė nepatikslino kokio dydžio bauda pasiekė jos tėvus, bet toke pažeidimai gali kainuoti nuo 10 iki 30 ar daugiau eurų, priklausomai nuo jos valdytojo.
Skaitmenizacija palieka dalį vyresnių žmonių už borto, nors ne visi gali ar turi prie jos prisitaikyti
Daugelis vyresnių žmonių neturi išmaniųjų telefonų, kompiuterių ar banko programėlių. Eglė tai akcentuoja ir pasakodama apie savo tėvus. Pasak jos, tėvai išmanių įrenginių neturi, internetu naudojasi tik retais atvejais, nors ir turi kompiuterį namuose.
Kai kurie žmonės, net ir ne vyresnio amžiaus, dėl sveikatos negali naudotis savitarnos kasomis – nuskenuoti prekių, stovėti ilgose eilėse, susigaudyti ekranuose. Yra žmonių, kurie nemoka pasiimti net pirkinių vežimėlio su žetonu, tad kalbėti apie parkavimo programėles jiems tiesiog neįmanoma.
Kaip socialinių tinklų diskusijose rašo kiti žmonės, dažnai paaiškėja, kad ir artimi kaimynai nemoka naudotis telefonu. Nors ir kiti moka, po kelių dienų viską pamiršta, nes tuo nesinaudoja kasdien.
Todėl skaitytojai tikina, kad gėda tiems, kurie iš senjorų juokiasi ar piktinasi jų „neprisitaikymu“, o ne tiems senoliams, kurie nespėja su visomis naujovėmis. Gyvenimas skaitmenizuojasi labai greitai, ir visai tikėtina, kad po keliolikos metų patys nesuprasime naujų sistemų taip, kaip šiandien jų nesupranta vyresni žmonės.
Ir tai deja nėra vienkartinė problema. Tai ne apie vieną parduotuvę ar vieną baudą. Tai apie klausimą, ar dar lieka vietos žmogiškumui kasdienėse situacijose. Ar mes pastebime savo tėvus, uošvius, kaimynus ir ar juos išmokome ne tik naudotis programėlėmis, bet ir suprasti, kad ne visi gali gyventi tuo pačiu tempu kaip skaitmeninis pasaulis.
Parkavimo tvarka prie parduotuvių keičiasi, bet ne visiems šie pokyčiai yra suprantami ar prieinami
Pastaraisiais metais pasikeitė automobilių stovėjimo tvarka prie dalies prekybos vietų. Ne visos aikštelės priklauso patiems prekybos tinklams – dalis jų yra savivaldybių ar parkavimo operatorių valdomose zonose, kuriose galioja vietinės rinkliavos taisyklės. Tokiose vietose gali nebūti jokio nemokamo stovėjimo laiko, o parkavimas apmokestinamas nuo pirmųjų minučių.[1]
Pavyzdžiui, kai kur miestų centrinėse zonose taikomas apmokėjimas gali siekti 2,50 euro už valandą, o minimalus stovėjimo laikas apmokestinamas nuo keliolikos minučių. Ankstesnė praktika, kai prekybos centrai išpirkdavo stovėjimo vietas ir leisdavo klientams nemokamai parkuotis dvi valandas, kai kuriose vietose nutraukta, todėl automatiškai pradėtos taikyti bendros miesto parkavimo taisyklės.
Tuo pat metu dauguma didžiųjų prekybos tinklų nurodo, kad jų nuosavose aikštelėse apsipirkimo metu parkavimas išlieka nemokamas tam tikrą laiką – dažniausiai 1–2 valandas. Viršijus šį laiką, mokėjimas dažnai vykdomas per programėles, SMS žinutes ar automatinius atsiskaitymo terminalus, kurie ne visada yra aiškūs ar pasiekiami vyresnio amžiaus žmonėms.
Šie pokyčiai nėra vienodi visur ir reikalauja atidumo – parkavimo sąlygos priklauso nuo aikštelės savininko, zonos tipo ir konkrečios vietos taisyklių. Tačiau akivaizdu, kad pereinant prie vis labiau automatizuotų sprendimų dalis pirkėjų, ypač vyresnio amžiaus, lieka situacijoje, kurioje taisyklės formaliai galioja, bet praktiškai yra sunkiai suprantamos ar pritaikomos jų kasdienybei.
