Pensinio amžiaus riba didėja, teigiama, kad žmonės ilgiau yra darbingi
Daugelyje Vakarų pasaulio šalių pensinis amžius pamažu artėja prie 67, o kai kur net ir prie 70 metų. Oficiali priežastis, kaip teigia ekspertai, yra ilgesnė gyvenimo trukmė. Tačiau skaičiai rodo, kad realybė sudėtingesnė: nors statistinis amžius ilgėja, ne visur jis iš tiesų reiškia ilgesnį sveiką gyvenimą, o sprendimai neretai slepia finansinius bei politinius motyvus[1].
Lietuvoje pensinis amžius nuo 1995 m. vyrams kilo nuo 60 iki 64 m. 6 mėn., o moterims nuo 55 iki 64 m. Šiuo metu jis toliau didėja: 2026 m. abi lytys pensiją gaus tik nuo 65 metų.
Tačiau tikėtina gyvenimo trukmė nuo 1995 m. pasikeitė kur kas mažiau: vyrams nuo 66 iki 70,9 metų, moterims kito nuo 76 iki 79,6 metų. Kitaip tariant, pensijoje vyras šiandien gali tikėtis praleisti vos 5–6 metus.
Tuo metu Danija, viena pirmųjų šalių Europoje, nuo 2006 m. pensinį amžių susiejo su gyvenimo trukme. 1995 m. danai pensiją gaudavo nuo 67 metų, vėliau ši riba buvo trumpam sumažinta iki 65, bet jau 2022 m. ji vėl pakelta iki 67.
2040-aisiais Danijoje planuojama išleisti žmones į pensija nuo 70 metų. Tačiau gyvenimo trukmė čia irgi auga: nuo ~75 metų (abiejų lyčių vidurkis) 1995 m. iki ~82 metų 2023-iaisiais.
Didėjantis pensinis amžius dažnai pateikiamas kaip neišvengiama reakcija į ilgesnį gyvenimą, bet socialiniai skirtumai leidžia suabejoti šio argumento sąžiningumu[2]. JAV ekonomistė Alicia Munnell perspėja, kad vienodas pensinio amžiaus didinimas visiems, o ypač šalyse, kur skiriasi gyventojų sveikatos būklė ir pajamos, gali būti „pražūtingas žemiausio sluoksnio žmonėms“.
Skirtingos realijos skirtingai gyvenančiose šalyse: Danija, Lietuva ir JAV
Danijoje pensinis amžius kyla nuosekliai, remiantis aiškia formule: jis indeksuojamas pagal vidutinį gyvenimo amžių. Pensijų tyrimų centro Kopenhagoje vadovas Jesperis Rangvidas pažymi, kad toks modelis siūlo aiškią kryptį jaunajai kartai: „Jei gyvenate ilgiau, automatiškai turėsite ilgiau dirbti.“
Tačiau tai susiję ir su socialine lygybe: Danijoje žmonių sveikatos lygis, išsilavinimas ir pajamos daug tolygiau pasiskirstę nei, pavyzdžiui, JAV ar Lietuvoje. JAV išvis neturi oficialaus pensinio amžiaus ir žmonės gali pradėti gauti Socialinio draudimo išmokas nuo 62 iki 70 metų.
Kuo vėliau pradeda, tuo daugiau gauna. Tačiau daugiau nei 90 % žmonių galėtų gauti didesnę išmoką, jei palauktų iki 70 metų, bet tik 10 % tai iš tiesų padaro. Ir nors kai kurie respublikonai siūlo įstatymiškai kelti pensinį amžių iki 70 metų, šios idėjos kelia ginčų.
Vieni mato tai kaip būdą išgelbėti ištuštėjančias fondų atsargas, kiti traktuoja tai kaip paslėptą išmokų mažinimą. Lietuvoje situacija dar labiau įtempta. Didžioji gyventojų dalis gauna mažesnes nei vidutinės pensijos, o darbo rinka ne visada palanki vyresniems darbuotojams. Ilgėjantis pensinis amžius šalyje neišvengiamai reiškia trumpesnį pensijos laikotarpį, ypač vyrams, kurių gyvenimo trukmė vos viršija 70 metų.
Politika, ekonomika ir socialinis teisingumas
Faktas, kad pensinis amžius kyla yra neginčytinas. Tačiau priežastys, kodėl tai vyksta, yra mišrios. Politikai dažnai kalba apie būtinybę „prisitaikyti prie demografijos“, bet tai nėra vienintelis motyvas.
Pensijų fondų deficitas, augantis valstybės skolų aptarnavimo poreikis ir socialinio draudimo reformų stoka skatina ieškoti taupymo būdų, o ilgesnis darbo laikas tampa vienu efektyviausių. Danijoje šis modelis veikia, nes paremtas aiškumu, visuomenės pasitikėjimu ir alternatyvomis.
Danijoje suteikiamos kitokios ankstyvo išėjimo į pensiją galimybės tiems, kurie turi privačių santaupų. JAV nepasiturinti visuomenės dalis patiria didesnius nelygybės padarinius, todėl universalus pensijos amžiaus kėlimas čia keltų didelį pasipriešinimą.
Lietuvoje, kur socialinė nelygybė ryški, o vyresnių žmonių sveikatos būklė dažnai prastesnė nei Europos vidurkis, tokie sprendimai dėl pensinio amžiaus turi būti ypač jautrūs.
Ne vienas pensijos sulaukęs Lietuvoje dar dirba, nes pensijos labai mažos ir jie negali sau leisti išgyventi tik iš jos. Tačiau yra ir tokių, kurie nebepajėgia dirbti ir turi išeiti į priešlaikinę pensiją, kad ir kokia maža išmoka jų laukia.
Galų gale, klausimas apie pensinį amžių nėra vien apie statistiką. Tai klausimas apie tai, kiek laiko žmonės turi teisę gyventi ne dirbdami ir ar valstybė leidžia tai padaryti oriai. Jei gyvenimo trukmė ilgesnė, bet sveiko gyvenimo metai neauga kartu, pensijos reforma turi būti ne tik aritmetinė, bet ir humaniška.
