Paklausiau mokinių, kokie didžiausi sunkumai juos lydi ruošiantis biologijos egzaminui
Gavau keliasdešimt nuoširdžių, net labai asmeniškų atsakymų. Perskaičius juos visus, formuojasi išgyvenimo švietimo sistemoje paveiklas.
Trūksta laiko – visur ir visada
Dauguma moksleivių rašo, kad nespėja: tarp mokyklos pamokų, kontrolinių, užduočių blokų, konsultacijų ir pasiruošimo perlaikyti egzaminus. Mokymasis dažnai prasideda nuo 8 ryto ir tęsiasi po 17 val., baigiasi 21–22 val. Ir taip penkias dienas per savaitę. Laisvalaikis, miegas, poilsis laikomas prabanga.
Patiriama motyvacijos ir emocinio balanso krizė
„Prokrastinacija“, „ekstremalizmas“, „nežinau, nuo ko pradėti“, „bijau, kad nieko nepasieksiu“, „išsekau“, „nebeatsimenu, kada turėjau laiko sau“ yra ne pavieniai atvejai, o bendras emocinis fonas.
Nerimo dėl rezultatų daug. Dar daugiau – dėl neapibrėžtumo. Kaip mokytis? Ką mokytis? Kodėl mokytis? Aukštų rezultatų siekiančiam mokiniui šie klausimai ir nežinomybė tapo kasdienybės dalimi.
Sunkumai ne dėl metodinės medžiagos, o dėl konteksto
Nežinojimas, ko tiksliai reikalauja egzaminas, perteklinė informacija atnaujintose ugdymo programose, skirtumai tarp to, kas aiškinama pamokoje, ir to, kas nurodoma vadovėliuose, ugdymo programose. Kitaip tariant, patiriamas blaškymasis tarp skirtingų švietimo sistemos realybių.
Nesubalansuota mokymosi našta
Abiturientai jaučiasi lyg ir nuolat besimokantys, bet niekada iki galo visko nepadarę. Atrodo, kad viską darai, bet vis tiek prtrūksta. Laiko, pasiruošimo, aiškumo. O vėliau jau ir motyvacijos, pasitikėjimo savimi.
O juk idėja buvo kita: išskaidykime egzaminą į dvi dalis ir sumažinsime mokinių stresą!
Atnaujintos ugdymo programos ir naujas išskaidyto egzamino modelis buvo pristatytas kaip sprendimas, kuris turėjo sumažinti streso lygį, išskaidyti mokymosi naštą, leisti mokytis nuosekliau.Vis dėlto, realybėje mokiniai jaučiasi tarsi maratone be finišo linijos.
Ką daryti?
Nedelsiant peržiūrėti ir koreguoti atnaujintas ugdymo programas, siaurinti turinį.
Aiškiai žymėti, kas svarbu egzaminui. Mokiniai geba gilintis, bet jiems reikia krypties, kad žinotų, kada sustoti. Pastarieji metai rodo, kad kompetencijų trūksta švietimo politikos įgyvendintojams, o ne moksleiviams.
Užtikrinti mokiniams kokybišką, kompetencijas ugdančią mokymosi medžiagą. Ir mokytojams. Pastarieji kenčia tyliai, bet kenčia dar labiau.
Pabaigai, viena citata, kurios nepamiršiu:
„Kartais pagalvoju, kad labiau rūpinamasi, ką išmoksiu, nei tuo, ar išvis dar laikausi.“
Tai nėra pavienis mokinių balsas. Tai – daugelio vienuoliktokų ir dvyliktokų kasdienybė.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
